Rašytoja Alvilė Rimaitė: "Vaikams knygas parinkti reikia labai apgalvotai"

Rašytoja Alvilė Rimaitė: "Vaikams knygas parinkti reikia labai apgalvotai"

31. Aug 2011, 00:00

Pamenate tą žalią ir labai linksmą vabalėlį Šnurpį iš knygelės "Šnurpio atostogos"? Kodėl Šnurpis? Ir apskritai kas jį tokį sugalvojo? Šiandien viską mums papasakos šios ir kitų vaikiškų knygelių autorė Alvilė Rimaitė.

 

-Pirmiausia papasakokite trumpai apie save. Ar seniai kuriate knygeles vaikams? Kodėl būtent vaikams? Kaip apskritai tapote rašytoja? Kiek esate parašiusi knygų ir kokia buvo pirmoji?

 

Rašyti knygas norėjau visuomet. Dar būdama visai maža kurdavau draugams įvairias istorijas, o į klausimą „Kuo būsi užaugusi?“ oriai atsakydavau: „Rašytoja“. Skaityti išmokau anksti ir  nuo pat mažų dienų knygų pasaulis tapo svarbia gyvenimo dalimi. Kai kurios jų – mano vaikystės knygų – tapo ištikimomis draugėmis iki pat šių dienų. Galbūt dėl to ir dabar mano galvoje knibžda ne kokių kitų, o būtent vaikiškų knygų idėjos.

 

Tačiau, nors svajonė rašyti knygas lydėjo nuo vaikystės, gyvenimas tekėjo savo vaga – mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau Lietuvos Muzikos Akademijoje (muzikos istorijos specialybėje), po to studijavau magistrantūroje Vilniaus Universitete, Komunikacijos fakultete leidybą.

 

Studijų metu ir vėliau daug dirbau, todėl svajonės įgyvendinimui atrodė neįmanoma rasti laiko. Pati nepastebėjau, kaip mintyse pasidėjau ją į retai varstomą „Kada nors…“ skrynelę. Ir tik gimus sūnui, ryžausi – artimiausių žmonių padrąsinta, sėdau ir parašiau savo pirmąją knygą „Kliukliukas, arba keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui“.

 

2008 metais ją išleido leidykla „Baltos lankos“, o tų pačių metų pabaigoje Lietuvos radijo teatras pastatė mano radijo pjesę pagal šią knygą. 2009–2010 metais viename žurnalų buvo spausdinama serija mano pasakų apie vandens lašelį Tirliuką.

 

O šiemet patys su vyru išleidome užduočių ir pasakos knygelę „Šnurpio atostogos“. Tai bendras visos mūsų šeimos kūrinys – mano tekstas ir užduotys, iliustracijos – vyro, o penkiametis sūnus buvo mūsų pirmasis vertintojas ir patarėjas.



-Kaip gimė „Šnurpio atostogos“? Kodėl būtent toks personažas?

 

{smallpic:1}

 

Seniai kirbėjo mintis sukurti kokią trumpą smagią knygelę vaikams. Nors plonų knygelių išleidžiama labai daug, tačiau, kiek man teko pastebėti, dauguma jų verstos iš kitų kalbų, arba gana panašios viena į kitą.

 

Norėjome sukurti knygą, kuri vaikui patiktų ir įsimintų. Todėl, tekstą ir iliustracijas supynėme kartu su smagiomis užduotėlėmis ir stalo žaidimu. Personažo ilgai ieškoti neteko – vabalų pasaulis mane kerėjo visuomet. Juk taip smagu stebėti šiuos nepaprastus padarėlius – kažkur skuba, keliauja, panirę į savo vabališkus reikalus. Taip ir knieti čiupti didinamąjį Fantazijos stiklą ir pažvelgti į jų pasaulį iš arčiau. Iš šio smalsumo ir atsirado vabalėlis Šnurpis bei jo nuotykiai. 



-Auginate sūnų. Ar visas mamos knygeles jis skaito? :)

 

Pats Viliukas dar neskaito, nors jau ir mokosi tai daryti. Knygas dažniausiai jam skaitau pati, tačiau ką skaitysime sprendžiame abu – aš patariu, pasiūlau, o sūnus išsirenka. „Šnurpio atostogas“ sūnus tiesiog „prarijo“ dalimis – vos tik parašydavau naują gabaliuką, tuoj prašydavo, kad perskaityčiau.

 

Lygiai taip ir užduotis visas išsprendė, dar joms tebeesant juodraštyje. „Kliukliuką“ perskaitėme tik šiemet – ilgokai  nesiūliau skaityti, kadangi jaučiau, jog dar anksti – knygoje gana daug teksto, ji ir skirta 5–8 metų vaikams.  Manau, kad apskritai vaikams knygas parinkti reikia labai apgalvotai, kad neatgrasytumėme jų nuo skaitymo, o uždegtumėme ir sudomintumėme.



-Kokia jūsų mėgstamiausia knyga? Kokio žanro knygą pati mėgstate dažniausiai paimti į rankas?

 

Vieną knygą sunku išskirti, kaip ir autorių, ar žanrą. Skaitau daug ir įvairią literatūrą, tačiau poilsiui dažniausiai renkuosi romano arba detektyvo žanrus, nors pastaruoju metu vis labiau domina memuarai, biografijos. Iš šiais metais perskaitytų knygų didžiulį įspūdį paliko Rūtos Oginskaitės knygą apie Vytautą Kernagį „Nes nežinojau, kad tu nežinai“, Anatolijaus Nekrasovo „Gyvosios mintys“, Charlotte Chandler „Aš, Fellini“. Šiuo metu skaitau ir esu visiškai pakerėta Gregory David Roberts „Šantaramo“. Na, o nuo Haruki Murakami, Paulo Coelho, Joanne Harris knygų galima sakyti, esu tiesiog priklausoma :)

 

-Ar jau yra planuose naujos knygelės vaikams?

 

Idėjų – daug, yra ir pradėtų naujų darbų. Tikiuosi, kad juos pavyks ne tik pabaigti rašyti, bet ir išleisti.

Ačiū už pokalbį.