Priešmokyklinukų ugdymas namuose: kada, kaip ir kam to reikia?

Priešmokyklinukų ugdymas namuose: kada, kaip ir kam to reikia?

Kelionė į pirmą klasę – didžiulis iššūkis tiek vaikui, tiek jį išlydintiems suaugusiesiems. Nerimą gali sustiprinti įvairios mintys: ar mano vaikas tikrai pasiruošęs? Ar padariau viską, kad vaikas šiame naujame etape jaustųsi saugiai ir užtikrintai? Priešmokyklinukų grupėse dirbama su pagrindinių kompetencijų, reikiamų mokyklai, lavinimu: socialinės, sveikatos, pažinimo, komunikavimo ir meninės. Bet kalba – viena pagrindinių vaiko komunikacijos ir informacijos suvokimo priemonių, nuo kurios priklauso, kaip vaikas geba atlikti užduotis ir realizuoti save  mokyklos aplinkoje.

Apie tai, nuo kada reikėtų pradėti ruoštis pirmai klasei, kaip ir kokiomis priemonėmis tai daryti, kokias vaiko kompetencijas reikėtų ugdyti, kad vaikas ir jo tėvai ar globėjai jaustųsi kuo tvirčiau, leidykla „Nieko rimto“ kalbasi su logopede-logoterapeute, kalbos ugdymo studijos „Zuikių ola“ įkūrėja Viktorija Bartkevičiene.

Dažnai manoma, kad pas logopedus lankosi vaikai, negalintys ištarti kokių nors garsų. Tačiau logopedo darbas yra gerokai platesnis: tarties bėdos gali būti siejamos su neišlavinta fonemine klausa (gebėjimas skirti kalbos garsus bei jų požymius), dėmesio koncentracija ir t.t. Gal galėtumėte papasakoti, ką iš tiesų daro logopedai?

Tėvai kreipiasi į logopedą dėl rašymo ir/ar skaitymo problemų ir teisinasi, kad vaikas viską taria gerai, tik rašo – negerai. Kalbos ugdymas, kaip ir pati kalba, susideda iš daugybės sluoksnių: nuo kalbos, aplinkos garsų suvokimo, iki garsų tarimo, logikos, atminties lavinimo. Atrodo, kam viso to reikia, jei vaikas tik netaria kelių garsų ar rašydamas sukeičia raides vietomis? Kam ieškome skirtumų paveikslėliuose, dėliojame dėliones ar vedžiojame linijas? Kodėl klausome pirmo žodžio garso ir ieškome raidės atitikmens, skiemenuojame ir klausome, kokie garsai sudaro žodį? Tokiais atvejais man visada norisi nupiešti piramidę, kurioje taisyklingas tarimas ir kalbėjimas rišliais sakiniais – tik pati viršūnė, o visą kalbos pagrindą sudaro suvokimas, atmintis, girdimojo bei foneminio suvokimo lavėjimas, smulki motorika, regimasis suvokimas. Tai ir yra logopedo darbas – lavinti vaiko gebėjimus iki pasiekiama ta viršūnė.

Kaip manote, kada reikia pradėti ruošti vaiką mokyklai?

Tėvai geriausiai jaučia savo vaiką ir jie paprastai pirmieji gali pastebėti, kada vaikui yra įdomu, pavyzdžiui, pažinti raides, skaičius. Klausimas „kas čia parašyta?“ dažnai išduoda atsiradusį poreikį skaityti. Laikas, kada tai įvyksta – individualus. Vieni raidėmis pradeda domėtis būdami trejų, kiti ir prieš mokyklą dar nelabai nori į raides žiūrėti: tai paprastai priklauso nuo vaiko brandos.

Vaiko lavinimas ir ruošimas mokyklai, mano manymu, neturėtų remtis vien akademiniais dalykais (kartais jaunesnio amžiaus vaikams akademiniai dalykai yra neįdomūs dėl to, kad vaikai paprasčiausiai dar nesuvokia, pavyzdžiui, raidžių ir skaičių prasmės). Tiek pat svarbu mokyti vaiką sužaisti stalo žaidimą iki galo, susitvarkyti darbo vietą po veiklos, dalintis žaislais ar padėti, užjausti draugą ir pan. Ne mažiau svarbus ir vaiko pasaulio pažinimas, pasaulėžiūros plėtimas, įdomių temų atradimas. Pažinti pasaulio tautas ar žemėlapį gali padėti įvairios pasaulio pasakos (pavyzdžiui, „Vakaro pasakos iš viso pasaulio“, leid. „Nieko rimto“, 2020), žemėlapiai, enciklopedijos ar žinynai padeda vaizdžiai paaiškinti sudėtingesnius dalykus, tokius kaip fiziologiją (smagi spalvinga knyga – D. Wallimano ir B. Newmano „Profesoriaus Katonauto odisėja po žmogaus kūną“), kurie vaikus gali sudominti, ypač priešmokykliniame amžiuje, jei tik jiems parodysime.

O dabar įsivaizduokite, kas nutinka, jei vaikas nėra susipažinęs nei su raidėmis, nei su skaičiais, jis nesugeba ilgai sutelkti dėmesio, padaryti užduoties iki galo, o viskas, apie ką kalbama mokykloje – nauja. Taip vienu metu reikia suvokti naują informaciją, smegenys vienu kartu gauna didelę apkrovą, vaikas išvargsta, ir tas dėmesys, kurį dar išlaikė pirmoje pamokoje, trečioje tiesiog išskrenda pro langą… Vien dėl to, kad visko per daug, per sunku ir tai tikrai nemotyvuoja.

Kokias kompetencijas vaikas jau turėtų būti išlavinęs, kad pradžia mokykloje būtų kuo sklandesnė?

Kalbėsiu tik apie kalbines kompetencijas. Pirmiausia, vaikas turi pažinti raides ir skaičius. Visa kita – foneminis suvokimas (gebėti suskaičiuoti žodžio skiemenis, juos išgirsti ir įvardinti, išskirti pirmą ir paskutinį žodžio garsą ir pan.), garsinės analizės ir sintezės pradmenys, žodynas, atmintis, kurios ypač reikia mokantis rašybos taisyklių, jas įsimenant ir pritaikant, atsakymas pilnu sakiniu, suderinant skaičius ir linksnius  turėtų būti lavinama priklausomai nuo vaiko motyvacijos ir gebėjimų.

Kodėl tai reikalinga? Atmintis dalyvauja visose kalbinėse veiklose: pasakojime, diktanto rašyme, sąlygos įsiminime ir pan. Išlavinta foneminė klausa padeda rašant išskirti ilgus ir trumpus garsus, nepraleisti raidžių, nesupainioti skiemenų. O perskaitytas ir suvoktas žodis netaps kliūtimi, norint suprasti užduotį ir ją įvykdyti. Kitaip tariant, vyks sklandus mokymasis ir žinių įsisavinimas.

Ar reikia vaiką lavinti namuose, ar pakanka parengiamų klasių ugdymo?

Vaikai yra labai skirtingi tiek charakteriu, tiek motyvacija, branda ir gebėjimu priimti bei suvokti informaciją. Jei vaikui parengiamoji programa yra lengvai įveikiama, o tėvai nori toliau lavinti vaiką, visada galima ieškoti būdų tai padaryti namuose ar su tam tikros srities specialistų pagalba. Jei vaikui programa yra sudėtinga, darbo namuose reikėtų įdėti daugiau. Žinoma, nereikia persistengti. Svarbu stebėti vaiko motyvaciją, su juo, tartis, kalbėtis, kodėl dabar turėtume atlikti vieną ar kitą užduotį, ką vaikas norėtų atlikti pirmiausia.

Vaiko lavinimas namuose turi ir kitą pusę – tai tarpusavio ryšys. Knygų skaitymas kartu, įvairių užduočių atlikimas, loginių sprendinių ieškojimas ar stalo žaidimai stiprina ryšį, o ikimokyklinis ir priešmokyklinis amžius – tinkamas laikas ryšiui sukurti. Tai daugiau nei tik akademinių pasiekimų lavinimas.

Kaip sudominti vaikus šiomis papildomomis ugdomosiomis veiklomis, kad jos neskambėtų kaip dar viena prievolė?

Pirmiausia, nesiūlykime „padirbėti“ ar „pasimokyti“ (nebent vaikui tai skamba išties motyvuojančiai): eikime žaisti, skaityti knygą, dėlioti dėlionę, kartu praleisti laiką. Vaikas ir yra vaikas, nes mėgsta žaisti, todėl žaiskime stalo žaidimus (puikiai tinka raidžių ir eilėraščių žaidimai, linijų ar siluetų vedžiojimai rankos lavinimui, labirintai ar dėlionės regimajam suvokimui bei smulkiai motorikai ugdyti). Nereikia apkrauti vaiko darbu, svarbu bendrauti, kurti ryšį su vaiku, žadinti smalsumą įvairioms temoms, kelti klausimus „kodėl?“ ir „kas, jeigu?“.

O ką rekomenduotumėte tėvams, kurie po darbo dienos tikrai ne visada turi jėgų užsiimti su vaikais?

Tikrai, po darbo dienos pavargę būna ne tik vaikai, bet ir tėvai. Šiuo atveju gelbsti rutinos ar dienotvarkės įvedimas: susiplanuojame kad, pavyzdžiui, antradienį ir ketvirtadienį po pusvalandį skirsime toms ugdomosioms veikloms.

Užduotis vaikams galima galvoti ir patiems, tačiau yra daugybė priemonių, kurios iš tiesų palengvina lavinimo namuose procesą: raidžių žaidimai (surasti raidę pagal paveikslėlyje nupiešto gyvūnėlio ar daikto pirmą raidę), skiemenavimo žaidimai, kai reikia sudėlioti žodį ir paveikslėlį, įvairios labirintų ir rankos lavinimo knygelės ir pan. Svarbu pasirinkti priemones, tinkamas kiekvienam vaikui pagal jo kalbinius gebėjimus ir poreikius.

Pirmais-antrais gyvenimo metais vaikai mokosi atpažinti aplinkos garsus, skirti toną, suvokti daiktų pavadinimus, tarti žodžius, išklausyti ir suprasti išsakomus prašymus, kvietimus, dalyvauti pokalbiuose. Priemonės: knygos su garsais, taip pat knygos su skirtingais sensoriniais paviršiais (pavyzdžiui, E. Hill „Spotas gamtoje“), paprasti žodžių žaidimai (parodyk, kur yra pasakytas žodis, ką sako karvė, avis, arklys ir pan.), įvairūs daiktų loto (tvarkant žaidimą galima mokytis suvokti prašymą – pvz., paduok spintą ir sūrį).

Trečiais-ketvirtais metais vaikai kalba vis daugiau, klausosi skaitomų ir pasakojamų knygų, mokosi naujų žodžių, bendrauja su suaugusiais ir kitais vaikais, kalbasi apie tai, ką matė ir girdėjo, aplinkos objektus, savo norus ir poreikius, ką jaučia ir jautė, veikia ir veikė, išmoksta taisyklingai tarti daugumą kalbos garsų, vartoti gramatiškai taisyklingus sakinius, atkartoti trumpus tekstus. Priemonės papildomam lavinimui: raidžių ir skaičių žaidimai (tokie kaip Sigutės Ach „ABC draugai“ ar „Sudėk žodį“), rankos lavinimo užduotys (spalvinimo ir paprastos užduočių knygos), vaikiškos knygos su iliustracijomis, kai skaitydami suaugusieji veda skaitomą tekstą pirštu, eilėraščių ar eiliuotų pasakų knygos lavina tiek žodyną, tiek foneminę klausą ir atmintį (pavyzdžiui, R. Skučaitės „Pelėda žino“ (2019), V. Palčinskaitės „Vaikų kambarys“).

Penktais- šeštais metais vaikai vis daugiau supranta, gali kalbėti apie vis sudėtingesnius dalykus, laisvai kalba sudėtiniais sakiniais žiūrėdami į akis, žodžius į sakinius jungia laikydamiesi paprastų kalbos taisyklių. Vartoja daugumą kalbos dalių (daiktavardžius, veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius, prielinksnius ir kt.). Seka ir atpasakoja girdėtas ir savo sukurtas pasakas, kuria įvairias istorijas, eilėraščius, inscenizuoja, skiria gimtosios kalbos žodžius nuo kitų kalbų, laisvai kalba apie savo išgyvenimus. Priemonės papildomam lavinimui: žaidimai raidžių pažinimui ir tapatinimui su daiktu, skiemenuotos knygos (tokios kaip serijos „Aš skaitau“ 0–1 lygiai), skaitymo knygos didžiosiomis raidėmis (jei susidraugavote su skaitymu), enciklopedijos ir žinynai, taip pat puikiai tiks ir knygos rankos lavinimui – apvedžioti įvairias sudėtingesnes linijas, panašias į raidžių kontūrus, labirintų užduočių knygos ir pan. 

O svarbiausia žinia tėvams ir globėjams: mokytis turi būti smagu tiek vaikams, tiek jums patiems. Nepamirškite šito!

Ačiū už pokalbį.

Parengė Eglė Ramoškaitė