Kad laikas lekia labai greitai pradedi pastebėti tik augindamas vaikus. Čia atrodo ką tik gimė, o va jau vaikšto, čia nekalbėjo, o čia jau čiauška nesustodamas, čia gyvenai sėsliai, o čia jau vaikas iškeliauja į darželį. Pamenu, koks jau didelis, bet kartu ir koks dar mažas man Jonas atrodė, kai prieš 4 metus iškeliavo į lopšelį. Pirmi draugai, pirmoji auklėtoja, pirmi pasirodymai scenoje, pirmi eilėraščiai ir jau žiūri, kad atėjote į paskutiniąją rugsėjo 1-osios šventę darželyje.
Žiūrėjau į savo tokį suaugusį vaiką ir paklausiau „Kada tu spėjai taip užaugti?“, o jis be jokio jaudulio ir sureikšminimo atsakė „Aj, augau augau ir užaugau.“. O aš ir nežinau ar labiau džiaugiuosi ar labiau liūdžiu. Kad didžiuojuosi savo vaiku iki begalybės, tai nereikia net minėti, tačiau liūdna, kad darželio etapas eina į pabaigą. Tas pabaigos kvapas niekada nėra labai džiugus. Nors kartu ir daug žadantis.
Jonas jau kokius pusę metų man zirzė, kad nori į mokyklą, klausinėjo ką ten mokysis, kaip mokysis, kokie dalykai bus ir tik supratęs, kad mokysis 12 metų, šiek tiek nurimo :) tačiau vistiek paklausė „O tai ką aš veiksiu tuos 12 metų, juk aš nueisiu ir per pirmas 3 dienas visko išsiklausinėsiu?!”. Na tikiuosi motyvacija mokyklai per šiuos metus nenukris, nes kol kas Jonas žingeidus kaip niekad. Įdomiausios pasakos prieš miegą yra enciklopedijos, nuolatiniai klausimai “Kaip ir kodėl?”, dažni informacijos internete rinkimai apie įvairius pasaulio reiškinius. “Pagūglink” kasdienybėje skamba taip pat dažnai kaip ir ačiū, bei laba diena. Be žingeidumo mane džiugina greitas informacijos įsisavinimas ir aš kol kas nesuprantu ar čia tiesiog vaiko smegenys greičiau dirba už suaugusiojo, ar jis pas mane tiesiog toks yra :) Skaičiuoti Jonas išmoko jau labia seniai, greitai perprato 10, 100, 1000 principus, skaityti neskatinamas išmoko pats, nors imk ir leisk į mokyklą jau dabar. Tačiau nebenoriu skubėti, nes jo emocinė ir psichologinė pusė manau dar nepasiruošusi. O ir kur skubėti? Man visai nėra baimės, kad Jonas baigtų mokyklą šiek tiek vyresnis, nei norma, man svarbiau kad jis kuo ilgiau turėtų tą nerūpestingą vaikystės laikotarpį, kuris po truputį praeina su pirmosiosmis atsakomybėmis atsisėdus į mokyklos suolą.
Paskutiniais darželio metais Jonas atrado susidomėjimą ir būreliais. Prieš porą metų pirmą kartą pabandėme sudominti papildoma veikla, tačiau jam buvo ne tai kad neįdomu kažkas konkretaus, jam buvo neįdomu būreliai apskritai. Prieš metus užsiminus apie būrelius, atsakymas buvo “Nenoriu”. Tai net ir nebandėm. O šiemet net nereikėjo klausti, vieną vasaros dieną pareiškė “Noriu lankyti būrelį” ir po to kiekvieną dieną vyko svarstymai ko nori, nuo dviračių sporto, karate, futbolo iki bokso. Kai suprato, kad kiekvieną dieną vis kitą būrelį lankyti yra per daug komplikuota ir per sunku, bei turbūt net neįmanoma, su mūsų pagalba, apsistojo ties futbolu. Na ir viskas kol kas einasi po truputį sklandžiai, motyvacija auga belankant, tobulėja jis dienomis ir aš vis stebiuosi tuo greitu mokymųsi.
Taigi, mano kačiukas (lopšelinukas), voveriukas (darželinukas), o dabar jau ir meškiukas (priešmokyklinukas) dar labiau suaugo. Suaugo į tiesiog nuostabų kompanjoną ir pašnekovą, su kuriuo jau nereikia rasti laiko PAbūti, ar PRAleisti laiką, prie kurio vis mažiau reikia derintis, nes dabar tas laikas, kai tiesiog su juo gyveni ir būni. Ir yra labai gera.
----------
Drybsom savaitgalį lovoje ir tinginiaujam, aš skaitau, Jonas žaidžia, ateina prisiglaudžia, paguli kartu ir sako: Mamyte, kaip gera va taip tiesiog su tavim būti, net nieko veikti nereikia!
----------
Tai ir noriu šiuos paskutinius darželio metus tiesiog būti: mėgautis paskutiniais spektakliais darželyje, mėgautis paskutine mamyčių diena darželyje, paskutiniais rytaiskeliaujant per darželio kiemą, paskutinėmis kasdienybės akimirkomis su pirmaisiais geriausiais draugais, paskutinėmis dienomis, kai vienintelė vaikui užduotis kiekvieną dieną – ją laimingai ir nerūpestingai nugyventi!
Kaip faina, kad Jonas nori į mokyklą👍. Maniškė (penkiametė) vis dar nenori...Tikėkimės, kad dar gims tas noras!