Savo vaikus mylime besąlygiškai. Tačiau ar tinkamai tai išreiškiame? Kodėl gi vaikai, gaudami, rodos, tiek daug mūsų meilės, vis tiek užduoda klausimą: Mamyte, ar tu mane myli?
Dalinamės psichologės Linos Štaupienės patarimais ir įžvalgomis šia tema
Kas gi ta meilė?
Kai vaikučiai gimsta, šiek tiek paauga, mes skubame juos mokyti, kad jie kuo greičiau patys išmoktų rūpintis savo kūnu, įgytų higienos įgūdžių. O kiek mes vaikučius mokome vidinių, neapčiuopiamų dalykų, kad jie išmoktų bendrauti, rūpintųsi savo vidiniu pasauliu, lavintų protą?
Kas yra meilė? Tai jausmas, rūpestis, šiluma, dėmesys, atjauta, kontaktinis ryšys…
Kai mes mokome vaikus rūpintis savo kūno švara, atrodo, viskas aišku (prižiūrime, kad dantukus valytų, rankytes plautų ir pan.), o kai juos mokome rūpintis vidumi, savastimi, proto lavinimu, čia jau sudėtingiau - kaip tai pamatuoti, patikrinti, ar ką nors atžala išmoko?
Kai mano vaikas netinkamai elgiasi, pagalvoju, ko jam trūksta? Jei gebėtume išmokti vaikų meilės kalbą, būtų taip viskas paprasta.
Neretai vaikai mūsų klausia: Mamyte, ar tu mane myli? Kodėl jis klausia, juk jis turi žinoti vidumi, kad tėvai jį myli. Vadinasi, kažko jam neužtenka, nepakanka… galbūt mūsų dėmesio.
Pavyzdžiui, kalėdiniu laikotarpiu vaikai gavo dovanų, o vis tiek kirba jiems klausimas – mama, ar tu mane myli?
Kai vaikas to mūsų klausia, neretai užsiėmę savo reikalais atsakome: juk žinai, kaip tave myliu, bet dabar truputį netrukdyk, reikia pabaigti darbelį. Ir vaikas tuomet ne kaip jaučiasi, ir mes jaučiame, kad kažkas ne taip. Kodėl? Todėl, kad vaikas nejaučia viso mūsų besąlygiško buvimo su juo.
Kai jūs vaiką liečiate, glaudžiate, glostote, jis jaučia jus visą – atsidavusią ir kūnu, ir siela. Tačiau kai jaučiate įtampą, nerimą dėl kažko, siela gali džiaugtis, sakyti, kad mylite, bet kūnas jaučia įtampą, ir mažylis tai irgi vidumi pajunta.
Kur ta besąlyginės meilės vaikui riba? Kiek laiko žaisti su vaiku, nes jis gabūt norėtų visą dieną su mama žaisti ir gauti jos dėmesį visą parą?
Žinoma, jūs negalite net ir fiziškai visą parą būti su juo ir duoti jam visą savo dėmesį. Ką daryti? Iš esmės, mažojo vaikučio siela yra egoistiška ir jam reikia jūsų visos. Tačiau nereiškia, kad jūsų jam reikia visą parą (nebent jis vos kelių mėnesių kūdikėlis). Augdamas jis pradeda ieškoti kažko kito – kitų panašaus amžiaus vaikų, kitos veiklos, kitos aplinkos. Ir jūs turite džiaugtis, kad jūsų paūgėjęs vaikas jau ieško kitų, nori bendrauti su bendraamžiais. Ir mūsų, mamų, besąlyginė meilė – suteikti vaikui tą galimybę.
Pavyzdys:
Dukra/sūnus jums atneša piešinuką, o jūs tuo metu gaminate vakarienę, skubate. „Mamyte, pažiūrėk, ką aš nupiešiau“. Jūs šiek žvilgterėjate ir sakote: „Aaa.. labai gražu“ ir toliau plušate. Kaip jums atrodo, kaip vaikas jaučiasi tuo metu? Jūs geriau pastumkite savo vakrienę sekundėlei, atsitūpkite šalia vaiko ir paklauskite: parodyk, ką čia gražaus nupiešei? Tai trunka tik pusę minutės. Jūs gaunate labai daug tuo momentu – suvokimą, kad aš esu su vaiku, aš ne tik jį girdžiu, bet ir išgirstu - tai labai svarbu. Trunka tik minutę prisiliesti prie vaikelio neprabėgant, bet prieinant ir nuoširdžiai pasidžiaugiant jo žaidimu ar darbeliu.
Kurį labiau myli – broliuką ar mane?
Būna, kad šeimoje vyresnėlė užduoda klausimą mamai ar tėčiui: Kurį labiau myli – broliuką ar mane? Natūraliai atsakome – abu vienodai. Bet ar tikrai tai tiesa? Kūnu mes mylime vienodai, o kaip su sielomis?
Už ką mylite savo vyrą, draugą? Mamų atsakymai – už dėmesį, kiek vaikams skiria dėmesio, kiek jums leidžia pabūti su savimi ir kt.
Už ką mylite savo vaikus? Už tai, kad jie yra.
Jeigu ir savo vyrus mylėtumėte tiesiog už tai, kad jie yra – tai būtų besąlyginė tikroji meilė.
Kai vaikai paauga, mes nesąmoningai kartais pasakome tokį sakinį: Kaip aš tave myliu, nes tu darai tą…aną. Įsivaizduokite, kad jūsų vyras sako: “Brangioji, aš tave myliu, nes tu taip gerai plauni indus“ Nusijuokėte?
Taigi, mes visi, taip pat ir vaikai iš esmės visada norime besąlyginės meilės
Nesvarbu, kaip vaikas elgiasi, ką daro, kokie jo veiksmai – jei jis negauna besąlyginės meilės, tuomet reikalauja. Ir ne visada priimtiniausiais veiksmais, nes emocinis jo rezervuaras turi nuolat pasipildyti.
Besąlyginė meilė – tai ta harmoninga meilė, kuri ateina iš to, ką mums duoda tėvai, iš to jausmo, duoto tapus tėvais. Ji ateina iš to, kiek mes patys turime to emocinio rezervuaro. Jei jaučiatės mylima vyro, gerbiama aplinkinų ir draugų, jūs esate linksma ir laiminga. Vaikai irgi tai jaučia ir pasipildo tuo.
Tad mylėkite vienas kitą besąlygišai!
Mylėti – tai dalintis savimi, nesistengiant gauti naudos sau!
