Tai paskutinis Mamyčių klubo mamos Mamafox dienoraštis apie subtilią šeimos bėdą - dukros, kuriai dabar jau keturiolika, šlapinimąsi naktimis į lovą.
"Prisiminimai nedingsta, net jeigu ir nelaikai jų galvoje visa laiką. Jie tūno giliai manyje, yra visada su manimi. Prisiminimai niekad neišsenka. Jeigu prisiminimai būtų žaidimas, jis niekada nesibaigtų, nors ir reikėtų staiga susirinkti žaislus ir eiti valgyti" (ištrauka iš R.Jalonen "Mergaitė ir kuosų medis").
Kaip norėtųsi, kad prisiminimai būtų tik geri ir keliantys šiltus prisiminimus, deja, yra kaip yra. Kiekvienas mes turime savo patirtį ir tą patirtį kaupiame jau būdami vaikais.
Paskutinis paauglės dukros prisiminimas iš jos vaikiško (9 metai) dienoraščio:
,,.....turiu dar vieną sunkų ir bjaurų atsiminimą iš vasaros stovyklos. Kas neturi šios ligos, tas nesupras, kaip aš jaučiausi, todėl aš iš visų jėgų bandau susigyventi su ja.
Šiai kelionei į vasaros stovyklą ruošiausi dvi savaites, tikėjausi susirasti daug naujų draugų ir praleisti linksmai laiką.
Į stovyklą atvažiavau ne viena, o su savo liga.:)
Kelias naktis iš eilės aš prisišlapindavau į lovą, bet draugėm sakydavau, greičiau meluodavau, kad netyčia ką nors išpyliau lovoje. Kitais atvejais, keičiant patalynę, meluodavau, kad labai prakaituoju.
Dariau viską, kad kambario mergaitės nepastebėtų, kaip rytais keičiama patalynė, bet mūsų būrio auklėtoja net nesistengdavo to slėpti.
Labai norėjau išsišnekėti ir nenorėjau meluoti (kaip esu mokoma šeimoje), bet tiesa man labai kraupiai skambėjo. Nenorėjau kęsti patyčių.
Vieną rytą paskambinau mamai ir paprašiau, kad atvežtų kelias sauskelnes. Jas įsidėjau į savo spintelę. Kaip man buvo ramu ir gera: visoms mergaitėms užmigus -užsimaudavau, o anksti ryte, jas nusimaudavau. Jokios baimės ir nerimo nebejaučiau. Bet...
Vieną dieną įėjusi į savo kambarį (kurį dalinausi su dviem mergaitėm), išgirdau jas pašaipiai krizenant. Nesupratau ir atsisėdau ant savo lovos, o jos man ir sako: kodėl tavo spintelėje yra sauskelnių? Mano širdis iššoko ir, rodos, visai nustojo plakti. "Gal tu šlapiniesi į lovą?"- šaipėsi jos.
Būčiau pasakiusi tiesą, jei ne pašaipios mergaičių akys ir tas kikenimo garsas, kurį bandė sulaikyti. Bandžiau kažką suregzti, pasiteisinti, bet nevykusiai. Pradėjau verkti, paskambinau mamai. Pasakiau, kad ilgiau aš čia nebegaliu pasilikti.
Tai buvo mano pirma ir paskutinė vasara stovykloje. Daugiau aš niekada ten nebesugrįžau".
Aš, mama, suaugęs žmogus, užsidariau vonios kambaryje ir išsiverkiau. Verkiau, nes nesugebėjau dukros apsaugoti nuo patyčių. Nors prieš tai, dariau viską, kad paruoščiau "tinkamą dirvą" stovykloje.
Nuvažiavau pas būrio auklėtoją, nuvežiau saldainių, šampano, išaiškinau, kokią problemą turi mergaitė. Prašiau, kad viskas būtų sutvarkoma nematant kitiems vaikams. Pasirodo, tai neįėjo į jos pareigas (tai sužinojau išvažiuojant iš stovyklos).
Iki šiol negaliu suprasti ir pateisinti PEDAGOGĖS. Juk enurezė nėra tokia baisi ir reikalaujanti iš jos ypatingų ir papildomų žinių. Dukros grupėje buvo vaikų, sergančių astma, vaikų, kuriems reikia specialios priežiūros, alergiškų vaikų, kuriems buvo suderinamas specialus meniu, o čia Enurezė. Juk reikėjo tik nedemonstruoti šlapių antklodžių, tik tiek.
Kartoju kasryt dukrai: venk draugų, pažįstamų, kurie linkę kitus žeminti ir pasijuokti iš kitų. Ir pati taip niekada nesielk.
Vaikas...tik jis žino ir jaučia, kam gali atskleisti savo šlapią paslaptį.
Dabar dukra nėra, ačiū Dievui, užsidariusi savyje. Ji labai komunikabili ir bendraujanti, tik šiek tiek atsargesnė. Į kiekvieną užuominą ar klausimą turi savo atsakymus, išgalvotas tiesas.
Ir aš ją palaikau.
Visada patariu, kad būtų lengviau išgyventi šį tarpsnį jai ir kartu mūsų visai šeimai.
Mamafox
Ačiū mamafox už visą šį laiką, už drąsą pasidalinti savo ir dukros išgyvenimais. Linkime kuo greičiau įveikti enurezę!
