Deja deja, bet laikas taip greitai bėga..Atrodo dukrytei visai neseniai, suėjus 4 mėnesiams, pamatėme pirmąjį dantuką, o šiandien, būnant beveik penkiametei, su dantuku teko atsisveikinti...
Taigi, viskas prasidėjo nuo to, kai vieną vakarą, bevalydama dantukus, sunerimau pajutusi, kad priekinis apatinis tarsi ne taip tvirtai stovi. Pamaniau, juk gal ne toks tvirtas ir tiek.
Tuomet kitą vakarą bevalant dantukus ištiko lengvas šokas, kai pamačiau prasikalusią naujo dantuko viršūnėlę. Tada jau tikrai supratau - metas atsisveikinti su pieniniu dantuku, kuris kažkiek klibėjo, bet kadangi matėsi naujasis dantukas, teko atlaisvinti jam vietos.
Tad nedelsdami užsiregistravome pas vaikų odontologą ir sekančią dieną jau atėjome didelėmis iš baimės akimis.
Gydytoja, apžiūrėjusi dukrytės dantuką, nuramino, kad nieko tokio, viskas tvarkoje, patepė kažkokiu šaldančiu tepaliuku ir su kažkokiu įrankiu graitai jį išrovė. Net keistai dukra nepradėjo verkti, tad matyt neskaudėjo visiškai :)
Ir kągi - mes jau be vieno dantuko. Gydytoja kaip prizą už tokią šaunią laikyseną davė atminimo dovanėlę - dantuko formos dėžutę, į kurią ir įdėjo dantuką.
Ši dėžutė jau turbūt spėjo apkeliauti pusę Lietuvos - nes juk reikia parodyti vieniems seneliams, kitiems, proseneliams, pusseserėms. Štai taip ir augame, turbūt ne veltui sako - maži vaikai, maži vargai..Laukiame kitų iškritimų :))
