Netui jau 7 mėnesiai, negaliu patikėti, kaip greitai bėga laikas...
Dar dabar pamenu tą akimirką, kai pamačiau savo angeliuką. Jausmas, kai jį pajutau ant savęs ir paliečiau, neaprašomas. Tiesiog trūksta žodžių. Esu laiminga. Galiu pasakyti drąsiai, kad tai, ko troškau, dabar turiu. Ir tai yra mano berniukas....
Čia kelios akimirkos iš Netuko gyvenimo, tai, kaip jis keičiasi...
Toks mažutis ir gležnas jis buvo pirmą dieną, kai grįžome namo iš ligoninės.
O čia jau mėnesiuko su puse.
Kalėdų metas. Beveik trys mėnesiai.
.
Mūsų mėlynakiui - jau 4mėnesiai.
Per Velykas šventėme pusę metukų.
O dabar štai koks didelis Netukas!
Laikas tikrai lekia, pamenu, sakydavau draugei, kurios sūnus vyresnis už manąjį. Sakiau jai: "Kaip tau gerai, taviškis jau ir tą, ir aną daro". Žiū, kitą dieną jau ir maniškis tai daro...
Dabar tik žiūrėdama į nuotraukas pamenu, koks jis buvo mažutis visai neseniai. Mažulėlis pūstažandis. Dabar jau visas vyras... Jau ir sėdi pats, ir iš puodelio moka gerti, ir eiti jau nori (na, pačiam dar neišeina).
Sūnelis pilnas gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo. Su vyru jį vadiname Juokučiu, nes jis nuolat šypsosi ir susigalvoja sau veiklos.
Esame laimingi, turėdami namie tokį gyvsidabrį. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo kitokio. Būti mama - neapsakomai geras jausmas.
