Šią savaitę dovanų gavau knygą: Adeles Faber „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad jie kalbėtų“. Labai apsidžiaugiau. Per vakarą perskaičiau net pusę.
Štai knygos ištrauka:
“Kai grįžau iš seminaro, radau savo vaiką, gulintį ant žemės ir ištiktą pykčio priepuolio. Mano vyras tiesiog stovėjo ten ir pasibjaurėjęs stebėjo, jis pasakė: „Na gi, vaikų specialiste, pažiūrėsim, kaip susidorosi su tuo“. Pajutau, kad turiu naudotis proga. Pažiūrėjau į Džošą, kuris vis dar spardėsi ir rėkė, paėmiau pieštuką ir bloknotą. Tada atsiklaupiau ant žemės ir padaviau jam pieštuką su bloknotu sakydama: “Štai, parodyk, koks esi piktas. Nupiešk, kaip jautiesi“.
Džošas nedelsdamas pašoko ir pradėjo piešti „Piktus“ apskritimus. Tada parodė man ir pasakė: „Štai koks esu piktas“. Aš atsakiau: „Tu iš tikrųjų esi piktas“ Išplėšiau dar vieną popieriaus lapą iš bloknoto: „Parodyk daugiau“. Jis įsiutęs terliojo lapą, o aš dar kartą pasakiau: „Berniuk, koks tu piktas!“ Pakartojo viską dar kartą.
Kai padaviau jam ketvirtą popieriaus lapą, jis neabejotinai buvo ramesnis. Jis ilgai žiūrėjo į lapą, po to pasakė: „Dabar parodysiu savo džiaugsmingus jausmus“. Nupiešė apskritimą su dviem akim ir šypsenėle. Tai buvo nepakartojama. Per porą minučių iš isteriko jis pavirto besišypsančiu vaiku ir tik todėl, kad jam leidau parodyti, kaip jis jautėsi. Po to vyras pasakė: „Ir toliau lankyk grupės užsiėmimus“.
Prisiminiau ir savo vaikiuko situaciją, ji man pasirodė labai analogiška. Kai mano vaikučiui buvo 14 mėnesiukų, ji buvo sprendžiama panašiai: aš vaiko netramdžiau, iš jos neatiminėjau „žaislo”, o leidau jai pačiai nuspręsti.
Vaikiukas paėmė mano šlepetę ir kišo į burnytę, aš jai sakau „negalima”, o ji tik įsiverkė ir pradėjo ant grindų vartytis (nors ta šlepetė vis dar jos rankose). Žinoma, aš šlepetės neatiminėjau, o paėmiau jos mėgiamą žaislą – dėlionę ir atsigulusi ant pilvo pradėjau dėlioti.
Ji verkdama į mane pažiūrėjo, priėjo arčiau ir pati atidavė šlepetę. Aš ją apsiaviau ir vėliau mano vaikiukas prisijungė prie dėlionės: aš dėjau į vietą, o ji išimdavo.
Gintarė Petraškaitė
gintarep,maniskiui irgi, pastebejau, uztenka patvirtinti, kad "taip, pirksim" ir atrodo jis tuom sotus pasidaro......
Pirkti tikrai nereikia 😉
Tikrai tiesa 😉
kai as ignoruoju tai vaje kas dedas... dar baisiau buna. o gerai,kad viesumoje to dar nebuna,tada sedi patenkinta vezime prekes ziurineja ir ramu 😀
koks grazus ir pamokantis pavyzdys, sveikinu Gintarę! jei visos mamytės taip domėtusi vaikų auklėjimu, tai gal mažiau mušeikų, ižulių ir nemandagių vaikų būtų, o dabar baisu žiurėt kokie vaikai auga, kada jais tėvai nesirūpina ar rodo blogą pavyzdį.
reiks ir mums pradet juoktis 😉
juratuxs,man labai pasiteisino , musu paciu atrastas budas, tuo metu labai is jos juoktis. mes su vyru juokiames,nes is tiesu,labai jau juokingai atrodo tas mazas zmogiukas trypdamas.
Sioje knygoje jau spejau perskaityti ir apie "oziurus" prekybos centruose, tai pataria,kad reiketu paimti popieriaus lapa su rasikliu ir uzsirasyti "pirkiniu" sarasa,kurio vaikiukas nori.Cia minima,kad vaikiukas taip daro,nes nori demesio,nori buti isklausytas,suprastas ir pan. As neisbandziau,nes manoji dar per maza, bet pagal knyga,vaikui uztenka pasakyti ko jis nori ir tuo baigiasi, atseit pirkti nereikia.
mano pupai greit metai ir jei ko neleidi,tai is tu nervu trypia kojom,cypia... as su siaubu laukiu to momento,kai pakris ant zemes! kiek zinau labiausiai pataria ignoruoti,atseit nekreipsi demesio ir vaikui nebeliks tikslo taip elgtis. bet as neisivaizduoju,kaip reiktu atlaikyt toki ozi viesumoj. Gintares perskaitytas budas,gal tikrai veiksmingas namuos daugiau... o kristinad prekybos centre nesiryzciau tikrai pilti vandens vaikui, isivaizduoju zmoniu reakcija 😀 galvotu kokia cia pusprote 😃
kiekvienas maziukas individualus
Na, is tiesu labai ydomus patarimas, taciau kiaulystes desnis, kad dazniausiai "oziuko priepuoliai" istinka viesumoje...
O jau kokioj "Maximoj" nepaduosi lapelio...
Kaip jus tada sia problema sprestumete, mamos?
Nes man, dar paskaitu metu destytojos deste paskaita ir prisimenu kai sake, kad parduotuveje suveikia kai saltu vandeniu, atsukus mineralinio buteliuka, pili vaikui y veida... Jam buna sokas, kurio, pasak jos, nenori jis pakartoti...
Nzn, bet mes namie tai isbandeme ir kol kas nepuola ant grindu... gal suveike...
Taciau viesumoje nerizikuociau ir nesokiruociau zmoniu.... Ne visi suprastu vardan ko tai darau 😉
tikrai idomu butu paskaityti tokia knyga.
labai idomus aprasymas kaip nuraminti vaika... mano mazajai 11menesiuku ir jau rodo tokius oziukus,kai i ja nereguoji paimi koki jos megema zaisla ji supyksta ir dar garsiau rekia,nes nori atkreipti mano demesi,mum nuo tokiu pykciu padeda tik pasivaiksciojimas,kad ir po kambarius,ji mane vedzioja viska rodo kas kaip,tada greit galima ir juoka jos isgirsti 😀