Baimės – normalus vaikų raidos reiškinys, sako edukologijos mokslų daktarė docentė Sigita Burvytė. Deja, neretai prie to, kad mažoje vaiko širdelėje apsigyventų didelė baimė, nejučiomis prisideda ir tėvai. Atpažinti vaiko baimes, užkirsti joms kelią ar jau užgimusias nugalėti S. Burvytė tėvelius mokė konferencijoje tėvams dėl vaikų „Atsakinga tėvystė“.
Pasak pranešėjos, vaikai realiai ko nors bijoti pradeda tuomet, kai ima kalbėti. Nes tada sugeba pasakyti, kad bijo. Kaip prie vaikų baimių atsiradimo prisideda tėvai? Pakanka jiems prasitarti apie varles „oi, kokios jos baisios“, ir vaikas tai atsimins bei ims varlių bijoti. Drausminkite vaiką „nelipk laiptais, nes baisu – nukrisi“, ir vaikas ateityje bijos vienas jais lipti.
Taigi, anot S. Burvytės, nesunku padaryti išvadą, kad vaikų baimės atsiranda santykyje su kitais žmonėmis ir aplinka.
Ar gali būti, kad vaiko baimes programuojame vos jiems gimus? S. Burvytės įsitikinusi, kad tai, ką vaikas patyrė nuo gimimo iki 2 metų, sunkiausiai pasiduoda korekcijai. Todėl ankstyvajame amžiuje stenkimės mažylį kuo daugiau glostyti, dažniau priglausti, nesiliesti prie jo šaltomis rankomis (pavyzdžiui, pervystant ar perrengiant), o ypač svarbu, kad bent iki metų šalia būtų vienas nuolat vaiką prižiūrintis žmogus. „Tada vaikas ir vėliau nebijos žmonių“, - įsitikinusi docentė.
2-4 metų laikotarpiu ypatinga svarba tenka vaiko ugdymui šeimos aplinkoje. „Jei namuose gyvenama chaotiškai, nesistebėkime, kai taisyklės mokykloje vaikui kels baimę, - sako S. Burvytė. – Tačiau perdėtas taisyklių laikymasis taip pat kelia baimę. Todėl nustatyti taisykles labai svarbu, tačiau tai daryti reikia neperlenkiant“.
4-6 metų amžius – tai sparčiausias vaiko vaizduotės vystymas. Šiuo laikotarpiu labai svarbu, kaip tam tikrose situacijose tėvai atkreipia dėmesį į savo vaiką. Edukologė ragina vaikus girti už konkrečius dalykus, nes priešingu atveju vaiko širdelėje ilgam įsikurs baimė likti vienam, baimė likti be dėmesio. Blogai, jei vaikas giriamas „koks tu gražus“, „kaip dailiai pakėlei ranką“. Taip dažnai elgiasi seneliai, nesusimąstydami, kad pradėjęs lankyti mokyklą anūkėlis nesupras, kodėl į jį nekreipia dėmesio, jis nemokės išklausyti draugo.
Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat formuojasi vaiko moralės, savarankiškumo, individualumo ir valios pagrindai. Specialistė pabrėžia, kad labai svarbu pasitikėti vaiku, neatimti iš jo galimybės daug ką daryti pačiam, savarankiškai įveikti savo baimę. Tėvų pareiga – paskatinti vaiką: „Aš žinau, kad tau pavyks“, o vaikui susidorojus su problema, jį pagirti: „Matai, tu sugebėjai, tu įveikei savo baimę“.
„Problemos dažnai atrodo mažos, tačiau jų nesprendžiant jos didėja ir savaime nesisprendžia“, - apibendrina S. Burvytė. Anot jos, ugdytojų pareiga – suteikti vaikams galimybių ugdyti save.
