Dėžutė – stumdukas pradėjusiai vaikščioti mažylei!

Štai ir atkeliavo kalendorinė žiema. Nors už lango pilka ir niūru, aš tiesiog spinduliuoju iš džiaugsmo. Mano dukrytė padarė man didžiulę staigmeną – ji pradėjo vaikščioti! Savarankiškai!

Žinoma, pirmieji jos žingsneliai dar netvirti, tačiau labai labai atsargūs. Eina ištiesusi rankas ir išskėtusi kojytes, kad išlaikytų pusiausvyrą. Ji labai džiaugiasi savo „nepriklausomybe“. Iš tiesų, ji tam ilgai ruošėsi. Įsikibusi į baldus ar suaugusiųjų rankas, jau senokai pėdino.

Kadangi auginu tik vieną vaikutį, tai jokių vaikštynių ar stumdukų nepirkau. Visas mano laikas ir dėmesys priklauso jai vienai. Tačiau aš labai norėjau pasidžiaugti, jog mano dukrytė turi vienintelį ir nepakartojamą senelį, kuris ją labai myli ir ja rūpinasi. Jis kiekvieną dieną su ja žaidžia pačius įvairiausius ir padūkiškiausius žaidimus, atitinkančius jos amžių.

Vieną dieną senelis sugalvojo, jog puiki priemonė, padėsianti dukrytei ropoti, yra dėžė. Pati paprasčiausia, nuo elektrinio virdulio. Ir tikrai. Ji labai mielai su ja kurį laiką žaidė. Kol nesugalvojo, jog nori ne ropoti, o vaikščioti. Ir tada senelis buvo sumanus. Jis atnešė aukštesnę dėžę, kuri puikai atitiko dukrytės ūgį.

{pic:1}

Kad būtų tvirtesnė ir geriau slystų, ją iš visų pusių apklijavo lipnia juosta. Vėliau suprato, jog reikia padaryti skylutes, kad būtų kur laikytis stumiant. Išties, sumanymas labai pasiteisino. Abudu po visus kambarius šėldavo. Ji puikiai pasitarnavo mokantis vaikščioti.

{pic:2}

Kad dėžė atliktų ne tik stumduko funkcijas, kaskart vis tobuliname šią puikiąją „mašinytę“. Ant jos pradėjome klijuoti lipdukus. Kadangi dukrytė jau žinojo, kaip atrodo šuniukas ir „mokėjo“ sakyti „au au“, pirmiausia priklijavome šuniuką.

{pic:3}

Po kurio laiko – kačiuką ir kitus aplinkoje ar knygutėse matytus paveikslėlius. Jei paveikslėlis yra iškirptas, jį priklijuojame su lipnia juosta. Manau, kad ant dėžės tilps labai daug paveikslėlių, kurie pasitarnaus mokantis kalbėti.

Taigi, už pirmuosius dukrytės žingsnelius labai dėkinga esu ir išradingajam seneliui.

Romutė Petkūnaitė