Vaikų literatūros leidyklos „Nieko rimto“ knygos pasipildė dviem naujais veikėjais. Tai Meškis ir Žąsis, kurie nuo mažens buvo geriausi draugai ir viską darydavo kartu. Tačiau atėjo žiema ir Žąsis suprato, kad reikia ir jai skristi į pietus. O kaipgi paliksi savo geriausią draugą? Reikia pasiimti kartu. Kaip baigėsi dviejų draugų nuotykiai, sužinosite mokytis skaityti skirtoje knygelėje „Meškis ir Žąsis“.
O apie knygą, apie meškio ir žąsio gimimą bei virtimą tuo, kuo yra dabar, apie gražius Klaipėdos kraštus ir įkvėpimą klausinėjome pačios autorės ir iliustruotojos – Nadios Kovaliovos. Štai ką ji turėjo papasakoti.
Ar nesigailite, kad maža persikraustėte į Lietuvą? Kokia mėgstamiausia jūsų vieta Klaipėdoje? Kokį didžiausią pastebėjimą padarėte, kol gyvenote Londone? Ar kada nors norėtumėte persikraustyti kur nors kitur?
Atsidūriau Klaipėdoje, kai buvau maža mergaitė. Kai tėvai persikraustė iš Krasnojarsko į Klaipėdą, prireikė laiko, kol pripratau prie naujo gyvenimo, radau naujų draugų ir ėmiau puikiai jaustis. Dabar Klaipėda – mano namai.
Gyvenau ne tik Rusijoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje, tad turiu su kuo Klaipėdą palyginti, tačiau esu visiškai įsitikinusi, kad Klaipėdoje man geriausia. Jaučiuosi čia lyg namie, viskas sava, paprasta ir suprantama. Man patinka vaikščioti miške, praleisti laiką gamtoje. Beveik kas savaitgalį su dukryte, mano drauge ir jos mažąja dukrele bei šuniuku važiuojame pasivaikščioti Litorinos taku arba Olando kepurės skardžiu. Klaipėdoje yra galimybė pabėgti nuo triukšmo ir kasdienybės.
Londone tai beveik neįmanoma. Ten visada esi apsuptas žmonių, emocijų, vaizdų. Būtent Londone suradau savitą stilių. Turėjau progą susipažinti su keletu iliustratorių, kurie padarė įtaką man ir mano stiliui. Labai gerai prisimenu, kai dirbant vaikų leidykloje su dviračiu įriedėjo mano tų laikų mėgstamiausias iliustratorius. Jis užsuko pasirašyti sutarties, ir aš turėjau progą gyvai pamatyti ir pabendrauti su mane įkvėpusiu menininku. Kol kas neplanuoju persikraustyti kitur, tačiau niekada nežinau, kur atsidursiu po kelerių metų.
Kada sugalvojote, kad norite tapti iliustratore? Ar negalvojote, tiesiog darėte?
Rimčiau apie tai pradėjau galvoti studijuodama Londone. Studijų metu turėjau progą iliustruoti dvi vaikiškas knygutes. Vėliau, baigusi magistro studijas, įsidarbinau vaikų leidykloje „Walker Books“ ir pamilau vaikiškas knygutes. Daug jų perskaičiau gyvendama Anglijoje, tiesiog ėmiau vieną po kitos iš vaikų skyriaus bibliotekoje ir skaičiau. Taip pat aplankiau nemažai vaikiškų knygelių prezentacijų ir mugių. Turėjau progą stebėti begales knygose apsigyvenusių skirtingų personažų: meškų, zuikių, lapių ir kitų gyvūnėlių. Skaitydama kitų iliustruotas knygutes, panorau sukurti savo personažą, išskirtinį, su savo charakterio bruožais, kuris atgytų, būtų man mielas ir savas. Daug piešiau, kūriau begalę personažų eskizų, kol išgryninau tai, kas man patiko.
Man labai patinka piešti. Niekada nelaikiau savęs stipria dailės meno žinove ar profesionalia dailininke, nemėgau pernelyg tikroviškų piešinių. Mano stilius paprastas, šmaikštus, šiek tiek vaikiškas, bet visada ryškus. Supratusi, kad man patinka piešti vaikams, patikėjau, jog sugebėsiu parašyti ir išleisti savo pačios knygą.
Kokią knygą įvardintumėte kaip pirmą savo iliustruotą knygą?
Savo pačią pirmąją knygutę sukūriau, kai dar buvau visai mažytė. Beje, knyga irgi buvo apie mešką, tik vietoje žąsiuko buvo ežiukas. Tačiau savo pirmąja rimta knyga įvardinčiau „Meškis ir Žąsis“, kuri buvo išleista leidykloje „Nieko Rimto“.
Koks jūsų kūrybinis procesas? Įkvėpimas užtinka naktį, ryte, būtinai su katinu ant kelių ar arbatos puodeliu?
Įkvėpimas aplanko per kasdienius, paprastus nutikimus, juokingas situacijas ir Žmones. Įkvėpimo suteikia vienokia ar kitokia emocija, reakcija į tam tikras situacijas. Tai gali būti svetimo šypsena, nukritęs lapas ar paprasčiausias gyvūnėlis. Įkvėpimas aplanko bet kada ir bet kur, naujos idėjos ir mintys tiesiog aplanko, kartais net labai netikėtai. Seniau bandžiau jas visas įamžinti, užsirašyti arba nupiešti, tačiau vėliau supratau, kad kartais būna sunku tas idėjas įgyvendinti.
Kiekvieno projekto įgyvendinimui reikia laiko, energijos, finansų.
Esu labai laiminga ir dėkinga, kad mano meškio idėją pavyko įgyvendinti ir jau galiu džiaugtis galutiniu rezultatu.
Kūrybos procese dažnai dalyvauju ne viena. Kuriant gyvenimas niekur nepabėga, yra darbas, vaikai, tam tikros atsakomybės ir veiklos, kurias turiu daryti pagrindiniu dienos laiku. Turiu savo rutiną, įsipareigojimus, todėl esu labai dėkinga savo tėvams, kurie padėjo man susikaupti ir daryti tai, kas man patinka. Ačiū Andrejui Samoilovui, kuris dalyvavo kūrybos procese, palaikė ne tik mano idėją, bet ir mane pačią.
Dukrytė Vera dalyvavo visuose knygutės kūrybos etapuose: kartu piešė, su dideliu susidomėjimu klausinėjo apie meškio pasaką. Verai jau tuoj sueis trys metukai, ji ir dabar yra mano didžiausias įkvėpimas.
Labai džiugina tai, kad didelis būrys žmonių, tiek artimų, tiek ir nepažįstamų, aktyviai domėjosi knygute, palaikė ir dabar kartu su manimi jau džiaugiasi jos pasirodymu knygynuose.
Kaip gimė „Meškis ir Žąsis“? Nuo ko prasidėjo istorija? Ar „Meškį ir Žąsį“ įkvėpė tikri žmonės?
Istorija prasidėjo nuo to, kad meškis pirmiausia buvo vilkas. Daug galvojau, kokioje aplinkoje vyks veiksmas. Miško tematika man artimiausia, todėl nusprendžiau – veiksmas vyks miške. Man patinka piešti medžių šakas, daug laiko skiriu fonui, kurį vėliau užpildau detalėmis. Ilgai kūriau juokingus personažus, kol galiausiai pavyko sukurti kažką artimo, jaukaus – mešką. Po kurio laiko gimė ir meškos draugas – burundukas, kuris vėliau tapo žąsimi.
Pagrindinis istorijos motyvas – draugystė. Žinau, kad draugams dažnai tenka išsiskirti. Gyvenau Anglijoje, pati norėjau grįžti, todėl pasąmoningai gimė būtent atsisveikinimo tema. Nenorėjau pernelyg dramatiško ir liūdno siužeto, tai juk visgi knygutė vaikams, taigi pasakos pabaigoje veikėjai susitinka ir jų draugystė tęsiasi toliau.
Ar visada norėjote išleisti savo knygą, ar labiau domino iliustruoti kitų autorių kūrinius?
Visada norėjau išleisti būtent savo knygą. Visada atrodo, kad savo sukurtus personažus geriau pajaučiu ir todėl lengviau įgyvendinu savo idėjas negu kažkieno kito mintis. Mano atveju, Meškis buvo sukurtas pirmas, o po to jau ir pati pasaka. Kai dirbi poroje, visada atsitinka tam tikrų sunkumų, reikia derintis ir šnekėtis. Visi turi savitą skonį, ir būna taip, kad autoriaus bei iliustruotojo duetas ne visada būna sėkmingas.
Ar turite savo mėgstamiausią vaikų knygų iliustruotoją? Jei taip, kas jis? O rašytojas?
Mėgstamiausias vaikų iliustratorius – Jurijus Vasnecovas, iliustravęs įsimintiniausias mano vaikystės pasakas. Jaukesnio ir šiltesnio iliustratoriaus nesu mačiusi. Kai buvau maža, mama visada skaitydavo pasakas, o aš akimis laksčiau po iliustracijas, nagrinėdavau visas detales: kas ežiuko namuose ant lentynos, kur kokia boružėlė slepiasi, kiek ant lapės sijonėlio taškelių, ir taip be galo, be krašto. Galbūt dėl to mano iliustracijose taip pat galima pastebėti daug detalių, smulkmenų, kad vaikams būtų idomu, kol tėvai skaito knygą. Manau, yra dar viena itin svarbi iliustracijų pusė – pasakų veikėjų veido išraiškas ir kūno kalbą pavaizduoti taip, kad baimė, nuostaba arba džiaugsmas, atsispindintys veikėjų veiduose, priverstų nusišypsoti arba net iš širdies pasijuokti.
ieškosim ir bandysim skaityti