Šįkart papasakosiu apie Augustės antrąją dieną darželyje, nes tai buvo jos paskutinė diena darželyje. Trečios jau nebebuvo, nes parašėme prašymą, jog mergaitė nebelankys darželio.
Taigi, priminsiu, jog Augustei pirmoji diena darželyje gana patiko(kartu su mergaite pusdienį darželyje leidau aš). Antrąją dieną į darželį mergaitę lydėjo jos tėvelis. Aš pati privalėjau dirbti, tad daugiau neturėjau galimybės su ja būti darželyje. Grįžęs su Auguste iš darželio, pabuvęs su ja nuo 8.00 iki 12.00 val., jos tėtis sukrėstas papasakojo štai ką. Grupėje su vaikais pasiliko vos keletas mamyčių. Vaikai klykė. Savaime suprantama, auklėtoja nespėjo visų raminti. Vaikai prieidavo prie mano vyro, įsikabindavo į koją ir verkė. Kiti gi, neverkiantieji, buvo „muškietininkai“. Nuolat ką nors iš naujokų užgaudavo, nuversdavo. Kaip jau ne kartą esu minėjusi, Augustė itin myli vaikus. Tad ji itin jautriai reagavo į jų verksmą. Nors kartu su kitais ir neverkė (kol buvo šalia tėtis), bet žiūrėjo į juos susirūpinusi, kol galų gale rankomis užsidengdavo ausis. Kai vyras išeidavo iš grupės, palikęs Augustę vieną 5-10 minučių, rasdavo ją stovinčią kampe ir tyliai verkiančią. Prie jos niekas neprieina, nes ji – tyliai verkia. Priminsiu, jog Augustė visą vasarą, t.y. 3 mėnesius nematė savo tėvelio, kurio itin ilgėjosi. Išsiskyrimas su juo šiuo momentu jai – itin skausmingas. Ji net namie dabar sekioja jam visur iš paskos. Taigi, vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl nebeleidome vaiko į darželį, buvo nenoras traumuoti vaiką, kuris kiekvieną dieną bus paliktas darželyje verkiantis ir galvojantis, jog tėtis vėl dingo. Kita priežastis, kodėl atsiėmėme ją iš darželio – pradinis vaikų adaptacijos etapas darželyje, kai visi vaikai vienu metu staiga paliekami vieni be tėvų ir verkia „visa gerkle“. Tas verksmas netruko 5 ar 10 minučių. Jis truko visas 4 valandas. Kas dėjosi toliau, neaišku, nes vyras išėjo su dukryte namo. Manome, visiems adaptacija darželyje būtų lengvesnė, jei jų tėveliai ilgesnį laiko tarpą būtų su jais kartu darželyje, o ne vieną dieną. Žinoma, ne visi turi tokia galimybes. Arba – naujokai vaikai į darželį ateitų ne visi tuo pačiu metu, t. y. rugsėjo 1-ąją, bet tam tikrais laiko intervalais. Žinoma, ko gero tai irgi vargu ar įmanoma, nes darželio grupėje yra nustatytas 15-os vaikų skaičius. Antros dienos pabaigoje Augustės paklausiau, ar eis į darželį. Mergaitė atsakė „ne“. Kai paklausiau „kodėl?“. Ji atsakė: „leliai (t.y. vaikai)“ ir pradėjo demonstruoti verksmą... Išlindo ir kitos darželio lankymo bėdos. Mergaitę išbėrė. Įtariu, kad nuo maisto. Aš jai niekada neduodavau sulčių iš tetrapakų. Darželyje ji jų gavo ir gėrė. Po darželio lankymo Augustė dabar turi vieną ne itin gerą savybę – gana dažnai ir garsiai pradeda šaukti, kai kas nors jai nepatinka, nori paprieštarauti ir pan. (anksčiau ji taip nesielgė).
Negalvokite, kad itin lengvabūdiškai tiesiog pasiėmėme vaiką iš darželio ir tiek. Sėdome su vyru prie derybų stalo. Aš manau, kad darželis – puiki vieta vaiko socializacijai, ir galvojau, kad šis metas mūsų vaikui jau atėjo. Tačiau, vyras mane įtikino, kad šiuo metu tai ne itin puikus metas šiam žingsniui. Pirma – vaikui itin skausmingas išsiskyrimas su tėčiu dėl ilgo jų nesimatymo. Antra – verksminga, pilna skausmo darželio aplinka. Trečia – suradome išeitį, kuri leis vaikui dar pusmetį ar metus būti namų aplinkoje, kuri nekels tiek daug streso. Kai mergaitė paaugs, bus lengviau su ja susikalbėti, paaiškinti, kas, kaip ir kodėl vyksta darželyje. Mes net neabejojame, kad visiškai niekada nepavyks išvengti raudų darželyje, bus vaikų, kurie stumdysis ir mušis. Tačiau nusprendėme, kad mūsų mergaitė tokiems išbandymams dar per maža. Žinoma, būtų įdomu išgirsti specialistų nuomonę apie tai, kas nutiko mūsų atveju. Gal mes pasielgėme neteisingai? O gal – kitaip pasielgti čia buvo ir negalima?..
Štai tokia itin trumpa buvo Augustės darželio lankymo istorija. Tikime, kad jai paaugus, šią istoriją pratęsime, tik jau su linksmesne gaida. O dabar Augustės krykštavimai ir juokas dažnai skamba namie, jai dūkstant su tėčiu. Mano širdis džiaugiasi, kai jie abu laimingi.
Ačiū už palaikymą😀.
Tai va, manau, kad Jūsų darželis itin protingai apgalvojo adaptacijos periodą, kad vaikus ne visus iš karto priima. Taip bus lengviau ir vaikams, ir auklėtojai. Šaunu
Ačiū už pasidalinimą patirtimi😀. Sėkmės ir Jūsų sūneliui pratinantis prie darželio🌷
labai geras sprendimas. jums pasisekė, kad turit galimybę dar nevesti. vaiko apsaugojimas nuo streso, kai jam tėra dveji, tai joks kilimėlio tiesimas.
Augustė - laimingas vaikas turinti tokius tėvelius, o būtent tokie vaikai užaugę atspariausi gyvenimo problemoms.
Visai tinkamas manau būtu variantas pas didesnius vaikus.Bet pas mano Urte grupėje irgi buvo verkiančių vaikų,bet gal nestipriai.Ir tėveliai kartu pabuvo tik pirmą dieną,paskui jau kas atvedė tas ir paliko.Bet ne visi vedė pirmą savaitę,nes taip pat prašė auklėtoja jog dalimis vesti vaikus ir kas gali kad dar nevestu.Tai mūsų grupėje tik kokie šeši buvo pirmą savaitę,miegoti pasiliko tik keturi penktadienį,taigi ir vaikams ramiau ir auklėtojai lengviau.O Paulius manau jog per didelis jau buvo ilgai su mama buvęs tai todėl jam sunkiau.
Mat, Paulius jau didelis pradėjo lankyti, vis tiek buvo streso. Žinoma, kad bet kokio amžiaus vaikas, pirmą kartą atsiskyręs nuo tėvų, stresuoja. Bet aš manau, labai svarbu, į kokią aplinką jis patenka. Jei stresuojantis vaikas patenka į ramią aplinką, tai jam lengviau nurimti. Bet jei patenka tarp kitų klykiančių vaikų, tai tas stresas tik dar labiau sustiprėja. Pagyvensim- pamatysim, kaip vėliau seksis Augustei. Tiesą sakant, aš labai tikėjausi, kad adaptacija darželyje jai bus lengva. Tačiau nenumačiau, kad bus tokia nepalanki aplinka darželyje tai adaptacijai. Aš manau, kad jei ją palikčiau neverkiančių vaikų grupėje, tai ji imtų žaisti su jais, užsimirštų ir ją lengviau būtų palikti. Juk jai taip reikia vaikų! Aš manau, kad darželiai galėtų mokslo metų pradžioje tuos mažiukus vesti pas šiek tiek vyresnius vaikus, kurie taip neverkia. Tai tie didesni padėtų mažiukams greičiau adaptuotis.
Gaila,kad Augustė taip rimtai sustresavo darželyje.Bet manau jog ne visi vaikai yra vienodi,kaip ir suaugę.Vienam priimtina tai,kitam tai todėl ir mes manau turime rinktis kas geriau mūsų vaikui ir mums patiems.Mano Paulius pernai keturių būdamas pradėjo lankyti darželį,tai jam tikrai buvo didžiulis stresas,pusę metų verkdavo įsikibęs kaip jis nenori.Paskui aprimo,bet vistiek palikdavau skaudančia širdimi,nes mačiau akyse nenorą paailikti.Bet palikdavau,nes tai buvo spec darželis akytėms gydyti.Šiais metais perėjom į kitą darželį,nes gydytoja leido spec nebelankyti sakė akys pasitaisė,daugiau nesikeis ir teks visą gyvenimą su akinukais būti.O į kitą darželį pirmos dienos su noru,penktadienį net nuliūdo jog nereikės dvi dienas eiti.Taigi ar darželis labiau patiko,ar auklėtoja,ar bendravimas,bet nuo pirmos dienos viskas labai gerai.O gal mintis jog sesutė taip pat jau darželyje ir tame pačiame.O sesutė nuo pirmų minučių buvo patenkinta darželyje,nors maniau jog ašarų bus daug.Bent jau kolkas pasiliko ramiai.Taigi manau praeis truputis laiko Augustė taip pat pasiliks darželyje ramiai.O gali būti ir stresuos visada.Juk mes visi skirtingi ir reakcijos visų skirtingos 😀
Žinoma, kad darželyje yra daug gerų dalykų, todėl noriu ir tikrai leisiu vaiką į darželį. Tačiau adaptacinis laikotarpis turėtų būti darželyje organizuojamas kažkaip kitaip.
... ne, ne ...negazdinkim mamyciu, tikrai nera taip blogai darzelis.... manysit, kad ginu tik privacius? ne, as valstybini ginu...ir as, ir mano vaikas verkem,kad jau su juo reikia atsisveikinti... as vaikui tikrai sugebu daug ka duoti (kas gerai mane pazista, tikrai pritars), bet darzelis tikrai dave daug daugiau... ir siaip, kiekvienas zmogiukas gali kazka gero inesti (muzike, aukletoja, seimininkute, burelio vadovas ir pan.)
Tai va, o paskui stebimės, kodėl darželyje tie mūsų vaikai serga...Iš streso ir bejėgiškumo. Jau kaip minėjau, šeimoje augindami vaiką stengiamės apsupti jį meile, dėmesiu, saugumu. O paskui staiga, atėjus metui lankyti darželį, tarsi primirštam tas tiesas, tiesiog atplėšdami vaiką nuo savęs. Man irgi nepriimtinas toks drastiškas vaiko įmetimas į darželį akimirksniu. Tikrai būčiau vedus vaiką vasarą į darželį, kol atostogavau, jei kas būtų leidęs.
Ačiū, Lina, už patarimą. Ir aš taip manau, kad vaikui daug lengviau adaptuotis, kai grupėje nėra tiek verkiančių, klykiančių. Mes taip ir ketiname daryti, t. y. vesti vaiką į darželį, kai viskas bus aprimę.
Manau, kad mūsiškei nereikia dėmesio daugiau, nei kitiems vaikams. Tačiau pačioje darželio aplinkoje kažkas ne taip suredaguota, kad vyksta tai, kas vyksta. Auklėtojų mokyti nesiruošiame, jos turi geriau išmanyti savo darbą nei tėvai. Savaime suprantama, kad stresų žmogui gyvenime nepavyks išvengti, tačiau dviejų metų vaikučiui, pirmą kartą atskirtam nuo tėvų, visai nepažįstamoje aplinkoje, tai net ne stresas, bet siaubas ir bejėgiškumas...
O aš maniau, kad tik aš viena tokia "skystablauzdė" mama 😀 ačiū dievui yra ir daugiau žmonių, jautrių vaiko skausmui.
jei reiktų trumpai apibūdint koks buvo darželis, kurio atsisakėm - "darželinukų kalėjimas". Vaikas ten įmetamas ir paliekamas paskirtam "bausmės laikui" - ir ar tu verksi, ar neverksi, į laisvę neišleis. taip formuojasi vaiko tvirtas ryšys su tėvais, ar ne? paskui stebimės, kodėl paaugliai su savo tėvais nesiskaito? o juk patys parodom vaikui "žaidimo taisykles" - "visiem nusispjaut, kaip tu jautiesi, turi elgtis kaip aš noriu" (juk vaikas verkia prašydamas pagalbos, jam nesaugu, o jį vistiek palieka). Sako, kad vaikas socializuojasi darželyje, tas neva būtina sėkmingai vaiko raidai... gali pamanyt, kad seniau kaime augę vaikai, kol darželiai nebuvo "išrasti", likdavo nepilnapročiai ar kažkokie asocialūs. bet juk realiai net atvirkščiai buvo - visi kaimuose daug artimesni viens kitam buvo, ir bendruomeniškesni. dabar gi dūsaujam dėl susvetimėjimo... Ir šiaip, mano nuomone, darželiai apipinti juos pateisinančiais mitais ... bet juk realiai nėra jie tokie būtini, kaip kad sakosi... jie reikalingi tik tiek, kiek mamos yra priverstos eiti į darbą...
*rytai, ne fytai 😀
Mums tuo klausimu labai pasisekė, nes lankyti darželį pradėjom nuo vasario. Tėvams neleido kartu pabūti nė minutės, o buvo jis tik vienintelis naujokas. Adaptacija buvo lengva, tik keli fytai su ašarom, o ir grupėje žaisdavo, valgydavo. Pradėjom vesti 2 metukų. Pabandykit ir jūs vesti po kelių mėnesių, kai kiti vaikai bus apsipratę. Nes ta adaptacija ar 2, ar 3 metų vis vien bus. Sėkmės!
puikiai pasakyta 😉 gyvenimas pilnas streso nuo pat gimties pradžios ir tęsiasi iki pat pabaigos. Mokykime vaikus susitvarkyti su stresu, o ne saugokime nuo visko 😀
Turiu realų pavyzdį 17 metų "vyro", kuriam nepatinka viena muzikos mokytoja, tai tėvai leidžia nepabaigti muzikos mokyklos, arba pasakymas, kad jei būsimame darbe jo vadovas taip elgtųsi, jis nedirbtų, jam reikia streso nekeliančios aplinkos... žodžiu visur jam viskas kelia stresą, negalima nieko pasakyti, nes jis jautrus ir užpyks... vargas mamai, nes panašu, kad visą gyvenimą gali turėti sūnų prie kojos, nes jam visur baisu, kelia stresą, bibliotekininkė ne taip pažiūrėjo, bendraamžis nusikeikė ir pan..
Tegul mūsų vaikai būna stiprūs ir mokėtų gyventi 😉
tikrai šaunu, kad radote išeitį, bet vistiek kažkada ateis laikas išleisti vaiką į stresų ir kitokių baisybių pasaulį. jam bus sunku bet kokio amžiaus. dar yra toks dalykas, kai vaikas nemato tėvų, elgiasi kitaip. ir auklėtojom lengviau, kai nėra aplink tėvų, kurie dar pradeda mokyti jas kaip ką daryti ir pan.
jei turite galimybę susiraskite privatų darželį, kuriame auklėtoja rūpinsis mažesniu kiekiu vaikų ir daugiau dėmesio skirs jūsiškei. valstybiniame dėl bendro pobūdžio (kad 20 vaikų - 1 auklėtoja ir padėjėja) tokių dalykų nebus.
Sėkmės 😉
Suprantu ir pritariu. Mes planavome Antanuką į darželį leisti taip pat nuo 2 metukų, nuo kitų metų rudens, bet, kaip matau iš mamyčių blogų, patirtys labai skirtingos, ir gal netgi geriau adaptuojasi vyresnio amžiaus mažyliai. Bet turbūt sėkmingą adaptaciją lemia daug skirtingų veiksnių.
Taip, galima pasibūti darželyje su vaiku. Bet visi vaikai šiuo metu ten - ištisai verkiantys. Matau, kaip išgyvena dukrytė, būdama tokioje aplinkoje (dėl verkiančių vaikų). Be to, jai šiuo metu tikra tragedija išsiskirti su tėčiu (dėl ilgo judviejų nesimatymo), o aš negaliu kartu su ja pabūti darželyje. Manome, kad jei šiuo metu būtume toliau leidę dukrytę į darželį, scenarijus aiškus - po didžiulio streso apninka ligos.
Neturiu jokių priekaištų auklėtojai (nebent tik tai, kad iš vieno vaiko rankų atėmiau ilgą metalinį strypą nuo kažkokio sulūžusio žaislo). Kažin ką aš pati daryčiau, būdama jos vietoje, su 15 klykiančių vaikų?...Ir "kilimų patiesti" vaikui nežadame. Jau pirmą dieną darželyje ją užgavo kitas vaikas. Bet tai yra normalu. Ir ji galbūt kažką užgaus, pastums. Manome, kad vaikui itin sunku ištverti atmosferą, kuri dabar šiuo metu yra darželyje. Manau, kad tai tęsis dar ilgai, gal net kelis mėnesius, kol klykiantys vaikai pamažu aprims. Augindami vaikus šeimoje vis kalbame apie meilę jam ir visus kitus gerus, gražius dalykus. O dabar, po 2 metų, kupinų meilės, staiga atvedame į darželį, numetame į streso pilną aplinką. Kur čia dabar ta meilė?..Žinoma, suprantu, kad kiti tėvai tikriausiai jau antrą dieną neturėjo galimybės pabūti su savo vaikučiu darželyje. Mes džiaugiamės, kad suradome galimybę išgelbėti savo mažą vaiką nuo begalinio streso.