„Šiandien mano vaikas ėmė rėkti parduotuvėje – kokia gėda, visi tai matė ir galvojo, kad esu bloga mama!“, „Kodėl aš nesugebu būti kantresnis?“, „Kaip kitos mamos moka, o aš – ne?“, „Man niekada nepavyksta susitarti su savo vaiku!“, „Taigi galėjau... turėjau...“
Kaip dažnai dienos pabaigoje vietoje to, kad padėkotume sau už tai, ką padarėme, kiek pastangų įdėjome, mes pasineriame į savikritikos liūną? Kodėl graužiame save už kiekvieną klaidą, nuvertiname save ir nusprendžiame, kad viena klaida reiškia, jog esame niekam tikę tėvai? Jeigu norime savo vaikus auginti su meile – argi neturėtume pradėti nuo savęs, su savimi kalbėtis mylinčiai?
Mokykime vaikus nebijoti klysti
Leiskite paklausti: ar norėtumėte, kad Jūsų vaikai su savimi elgtųsi taip, kaip Jūs dabar elgiatės su savimi? Ar norėtumėte, kad jie save mylėtų taip, kaip Jūs mylite save, kalbėtų su savimi taip, kaip tai darote Jūs? Jei Jūsų atsakymas yra neigiamas, norėtumėte, kad būtų kitaip, yra tik vienas kelias – pakeisti savo bendravimo su savimi įpročius.
Yra keletas priežasčių, dėl ko tai yra svarbu. Visų pirma, juk lėktuve girdime instrukcijas: „Nelaimės atveju visų pirma deguonies kaukę užsidėkite sau, tik tuomet padėkite kitiems“. Ši taisyklė galioja ir mūsų „sielos nelaimės“ atveju – kai liūdna, pikta, kai nesiseka.
Jei nepamilsime savęs, mes neturėsime jėgų mylėti ir savo vaikų – lygiai kaip negaudami deguonies patys, nusilptume ir negalėtume gelbėti kitų. Jei suklydę sau nepasakome „Žmogiška klysti, tik svarbu iš klaidos pasimokyti“, to negalėsime pasakyti ir vaikui tuomet, kai jis suklys.
Antra, vaikai visuomet mokosi iš pavyzdžio. Matydami, kaip Jūs elgiatės su savimi, jie mokosi to paties. Jei Jūs sudaužę lėkštę sakysite „Net lėkštės nesugebu padėti ant stalo!“, vaikai lygiai tą patį sakys sau. Taigi atsakymas toks: mylėti save svarbu ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų, iš rūpesčio jais!
Kaip nesijausti nuolat nepakankamam?
Jei esame savimi nepatenkinti, norime keistis, turime atsiminti: pokytis bus įmanomas tik tuomet, kai pripažinsime ir priimsime save realius, o ne įsivaizduojamus. Štai norėdami kažkur nukeliauti pirmiausia turime tiksliai žinoti, kur esame dabar. Žemėlapyje pasižymėję savo buvimo vietą ir savo tikslą galime nesunkiai numatyti, kaip tą tikslą pasieksime.
Deja, dažnai įsivaizduojame, kad tik kai būsime kažkuo kitokie, būsime vertingi, tik tada būsime geros mamos ar tėčiai. Mes taip įprantame matyti save kaip nepakankamai gerus, taip įprantame matyti savo klaidas ir nesėkmes bei save nuvertinti, kad niekada ir nepasijuntame pakankamai kantrūs, pakankamai kilnūs ar dėmesingi savo vaikams.
Taip, galbūt po dešimties metų savęs tobulinimo ir būtume geresni tėvai, tačiau mūsų vaikai tuomet jau gali būti užaugę – juk jie yra šalia mūsų dabar ir čia, ir jiems mūsų labai reikia, nepaisant mūsų nuovargio, nežinojimo bei nerimo. Jiems reikia tėvų, tikrų žmonių, kurie kartais būna pikti, pasimetę ar neteisūs, bet visada - mylintys.
Todėl ir kalbame apie savęs priėmimą. Tai priėmimas, kad esame tokie, kokie esame, su visomis savo silpnybėmis ir stiprybėmis. Dėmesio: tai nereiškia, kad ignoruojame ar neigiame savo kaltes, klaidas bei silpnybes! Tiesiog leidžiame sau mylėti save ir tobulinti save su meile. Tai reiškia, kad suklydę mes turime prisiimti atsakomybę už savo klaidą, iš jos pasimokyti, ir keliauti toliau, nebegraužiant ir nenuvertinant savęs. Būtent priėmę save ir savo klaidas, mes tampame ramesni, turime daugiau jėgų padėti sau sunkiose, įtemptose situacijose.
Susivaldyti – išmokstama pamoka
Auginant vaikus yra neišvengiamos situacijos, kuomet jaučiame stiprų nusivylimą, liūdesį, pyktį ar įniršį, kada norisi tik rėkti. Nesusivaldžius dažnai po to apima savigrauža, savęs nuvertinimas ir neviltis. Ką daryti su tais stipriais jausmais, kad jie nesugadintų mūsų santykių su vaikais?
Turime mokytis trijų pagrindinių žingsnių: atpažinti, įvardinti ir išreiškti savo emociją tinkamai. Štai, pavyzdžiui, ateina vakaras, metas eiti miegoti, o vaikas nori dar pažaisti ir ima priešintis kvietimui miegoti. Natūralu, kad mums, suaugusiesiems, kyla didžiulis susierzinimas ar pyktis. Ko imtis tuomet?
- Visų pirma reikėtų atpažinti šį savo pyktį (greičiausiai jį galime atpažinti iš įsitempusių raumenų, padažnėjusio kvėpavimo, noro rėkti, kaltinančių minčių galvoje).
- Atpažinus pyktį labai svarbu jį įvardinti (mintyse arba garsiai) – „aš supykau, kai tu ėmei rėkti“. Vien pykčio įvardinimas sumažina šios emocijos krūvį, padeda mums jį valdyti. Tai tikrai svarbu, nes kol stipraus jausmo neįvardiname, ne mes valdome pyktį, o jis valdo mus!
- Trečiasis žingsnis – šį pyktį išreikšti tinkamai, tokiu būdu, kurio vėliau nesigailėsime. Tai galima padaryti giliai kvėpuojant, mintyse skaičiuojant nuo 20 iki 0, išgeriant stiklinę vandens, pasivaikštant greitu tempu ar netgi padarant keletą atsispaudimų. Tik nurimę galime grįžti prie pyktį sukėlusios situacijos ir ją spręsti, nes tik tuomet galėsime problemą išspręsti, o ne dar pabloginti situaciją. Taigi susipykę su vaiku galime padaryti trumpą pertrauką ir po jos jau ramiu tonu išsiaiškinti, kas čia nutiko, kaip pasijuto vaikas, kodėl jis nevykdė mūsų prašymo, galime pagarbiai išsakyti, kokio elgesio iš jo tikimės kitą kartą ir kaip spręsime šį konfliktą.
Suklupau... atsistojau ir einu toliau!
Praėjus konfliktinei situacijai, svarbu iš jos pasimokyti: galbūt suprasti, dėl ko ji kilo, bandyti jos išvengti kitą kartą, gal atsiprašyti vaiko, jei pakėlėme balsą, o galbūt atsiprašyti savęs už tai, kad nuvertinome save ar per daug iš savęs reikalavome?
Jei suklydome, svarbu aiškiai tai suprasti, įsivardinti pamoką, kurią išmokome, o tuomet atleisti sau ir pasakyti: „Nieko tokio, suklydau, pasimokiau, kitą kartą bandysiu iš naujo. Nepaisant šios klaidos, esu savo vaikams geras tėtis (mama) ir priimu save tokį, koks esu“. Tik tuomet, kai išmoksime tai pasakyti sau, išmoksime nuoširdžiai padrąsinti ir vaikus: „Nieko tokio, bandyk dar kartą. Aš tave myliu tokį, koks tu esi“. Ir žinote, ką? Tuomet ir vaikai, netgi užaugę ir klysdami, galės ištverti nesėkmes, su jomis gyventi, ir sau pasakyti: „Nieko tokio, suklydau, bet bandysiu dar kartą. Myliu save tokį, koks esu“.
Patarė: “Vaikystės sodo” psichologės Kotryna Brundzaitė ir Vaida Mažonaitė
Daugiau apie tai, kaip padėti sau, ką daryti kilus stiprioms emocijoms, kodėl kai kurie nusiraminimo būdai neveikia, ir ką padaryti, kad jie veiktų, bei kaip labiau priimti ir pamilti save, kalbėsime seminare „Atsparūs tėvai: Kaip padėti sau, kilus stiprioms emocijoms“, kuris vyks gegužės 4 dieną, 18 val. Karalienės Mortos mokykloje, Gervėčių g. 4.
Daugiau informacijos puslapyje http://vaikystes-sodas.lt/Naujienos/AUGAME-KARTU-tevystes-igudziu-lavinimo-programa/34.
