Toliau dalinamės žiniomis, parsineštomis iš praėjusį savaitgalį vykusios konferencijos "Atsakinga tėvystė". Šįkart norime pasidalinti lektoriaus, šeimos santykių mokovo, kovos menų studijos steigėjo Vaido Arvasevičiaus pristatyta tema "KARAS TARP VAIKŲ: kaip konkurenciją paversti bendradarbiavimu?".
Vaikai auga mūsų pavyzdžiu.
Kai vaikai visai maži ir nepasidalina žaislais, tai nėra karas ar konkurencija, tai tiesiog gaivališkas egoizmas. Vaikai gimsta su šimtaprocentiniu egoizmu. Taip veikia emocinis intetektas - AŠ NORIU. O aukštesnė proto dimensija leidžia žmogui atsirinkti tarp to, ko AŠ NORIU ir ko KITI NORI.
Maži vaikai neturi gebėjimo derinti savo norų su kitų norais. Jei vaikas plešia žaislą iš kito vaiko rankų, jis nemato kito vaiko, jis mato tik žaislą. Jis nesupranta, kodėl tas žaislas “užstrigo”. Vaikai nesivadovauja jokia vertybine schema. Todėl tėvų užduotis - sukonstruoti vaiko vertybinį stuburą.
Kodėl darželyje tiek daug peštynių?
“Karai" vyksta ne tik šeimose, jie vyksta ir darželyje. Kodėl ten tiek daug peštynių, įkandimų, už plaukų tampimų? Įkandimas nereiškia pykčio. Jis reiškia vaiko emociją. Bet ar susimąstėte, kodėl vaikams taip sunku darželyje atrasti savo vietą, nesipešti ir nurimti?
Pirma, jie atskirti nuo tėvų, tad jie priversti kovoti. Pati stipriausia hierarchija tarp vaikų formuojasi darželyje. Prigimtiniai poreikiai būti priklausomam nuo kažko - arba būti vadovaujančiu, arba būti vadovaujamuoju. Iš viso to gimsta hierarchija tarp vaikų.
Todėl svarbus vaidmuo tenka auklėtojui. Pats stipriausias prieraišumas turi būti propaguojamas ne tarp pačių vaikų (nes jie nesimoko darželye bendrauti, darželyje jie mokosi išgyventi). Vaikai mokosi bendrauti tiek, kiek stiprus yra kontaktas su auklėtoju. Todėl pagrindinis ryšys turi būti su auklėtoju, o ne su bendraamžiais.
Darželyje vaikai neturi vertybių, jie negali vienas iš kito išmokti (kaip mes dažnai manome apie socializaciją), nes neturi nieko, ką galėtų duoti bendraamžiui. Kadangi daug vaikų, tai auklėtoja nepajėgi užmegzti ryšio su kiekvienu vaiku. Todėl atsiranda konkurencija - vaikas galvoja, kad jis pats turi rasti savo vietą ir įsitvirtinti.
Kuo skiriasi konkurencija nuo bendradarbiavimo?
Konkurencija mes siekiame individualaus rezultato.
Bendradarbiavimas - kai man nesvarbus mano asmeninis rezultatas, o svarbus - procesas.
Žmonės laimingi tada, kai jie dalyvauja procese, tuomet atsiskleidžia jų talentas, o konkurencijoje visa esmė yra rezultatas. Niekas nemato tavo pastangų. Jei norime vaikus išmokyti bendradarbiauti, turime atkreipti dėmesį į tai, kad proceas yra svarbiausia. Mokykime vaikus bendradarbiauti ir atskleisti savo talentus.
Per pirmuosius metus svarbu, kad vaiką priimtume tokį, koks jis yra iš tiesų.
Kai klausiu tėvų - koks buvo jų motyvas turėti vaikų, kodėl jų norėjote? Dažnas atsako, kad tiesiog mylime vaikus ir norime pratęsti savo giminę. Tačiau ką vaikas būdamas vaiku turėtų gauti, mes pamirštame. Vaikas turėtų gauti absoliutų pripažinimą, kad jis būtų priimtas toks, koks yra.
"Netaisykime" vaikų
Dažnai mes girdime sakant: aš nepakankamai stiprus, kad dalyvaučiau varžybose, nepakankamai protingas, kad dalyvaučiau matematikos olimpiadoje, aš nepakankamai lankstus, kad mokėčiau tą ar aną ir t.t.
“Jei nepakankamai vaikas gerai mokosi, ar įmanoma su tokiu vaiku gerai bendrauti? Juk su jais kažkas negerai, tiesa”, - mes taip ironiškai galvojame, nes mes į vaikus žiūrime, kaip į kažkokius defektuotus. Mes visada norime vaiką pataisyti. Tu tą padaryk, tu aną atnešk, tu to nepadarei, tu to nemoki, kodėl nieko neveiki, eik pamokų ruošti, susitvarkyk ir pan.
Mes nuolat vaikus “taisome”, nes patys negalime įsitikinti, kad JAU esame pakankamai geri.
Mes turėtume vaiką pamatyti tokį, koks jis yra ir vengti projektuoti į jį savo lūkesčius. Nes tada vaikas dalinasi į dvi asmenybes.
Vaiko esybė reiškiasi unikaliu būdu. Jis džiaugiasi taip, kaip tik jis moka džiaugtis, jis tiek triukšmingas, kiek triukšmingas ir pan. Jie turi tokius bruožus, kokius turi. Tačiau mes po truputį bandome jį patalpinti į dėžutę ar rėmelį.
Vaikai turi stipriai veikiantį mechanizmą, kuris neleidžia jiems prarasti meilės. Jei vaikas pajunta tėvų neprielankumą, jis ima ieškoti būdų, kaip tėvams įtikti ir patikti. Kas tada atsitinka? Vaiko asmenybė dalinasi į dvi dalis - į tą, kuris yra tikrasis vaiko AŠ, ir tą, kurią NORI MATYTI TĖVAI.
Ką mes, tėvai, turime daryti?
Priimkite vaiko fantazijas ir svajones. Skatinkime juos fantazuoti tik jiems žinomu būdu, o neprimeskime savų svajonių ir norų. Jei vaikas negali būti savimi, jo norai koreguojami, jo emocijos nuslopinamos. Jis pamiršta savo savastį, unikalumą ir gyvena dublikatu, nes supranta, kad jo norai, jo mintys neturi vietos, nepatinka tėvams, auklėtojams, mokytojui, o vėliau ir darbdaviui. Jis galvoja, kad turi turėti tokias savybes, kurios tinkamos mamai, auklėtojai, aplinkiniams.
Kai susikuriame antrąjį AŠ, su šiuo dublikatu esame konkurencijoje. Dublikatas nuolat reguliuoja tikrąjį AŠ gyvenime.
Turėti savastį - tai reiškia, kai aš atpažįstu ir nebijau savo emocijų, jausmų, nebijau jų reikšti tik man priimtinu būdu, o ne taip, kaip kitiems patinka.
Konkurencija atsiranda, kai vaikus imame lyginti su kitais. “Pažiūrėk, koks Vaidas geras, padeda mamai, visada laiku grįžta namo, kodėl tu ne toks?” Klaida, jei taip lyginsite vaikus.
Neužgožkite vaiko savasties, vaiko charakterio - tai pagrindinis instrumentas, kuris žmogų iš tiesų veda per gyvenimą. Jei vaikas išmoksta elgtis natūraliai, o ne taip, kaip tėvai liepė, kai jis nebijo savo jausmų ir emocijų, jam nereikia konkuruoti su kitais nei mokykloje, nei darbe, nei gyvenime. Jam nereikia kovoti su savo asmenybės “dublikatu" - savo antruoju AŠ.
Konkurencija neegzistuoja, jei mes einame nuosavu keliu ir į nieką nesižvalgome.
Darželyje nebūtų peštynių, jei auklėtojos dalyvautų kiekvieno vaiko gyvenime, jei sugebėtų pastebėti, kaip jaučiasi kiekvienas vaikas.
Jei yra stiprus ryšys tarp vaiko ir tėvų (jis užmezgamas per pirmuosius 5 metus), tuomet vaikas mokykloje ir patyčias (jei jos yra) išgyvena žymiai lengviau, nei tas vaikas, kuris neturi ryšio su suaugusiuoju pasauliu (mama, auklėtoja, mokytoja).
Mes turime vaikams duoti besąlygiškai - miegą, maistą, saugumo jausmą ir meilę.
Meilė neturi būti sąlygota, pvz jei nesuvalgysi košytės, mamytė tave mažiau mylės. Vadinasi, jei nori, kad tėvai tave labiau mylėtų, turi kažką padaryti dėl to. Nedarykite auklėjime tokių klaidų. Kai kurie vaikai augdami palūžta, kai kurie ima depresuoti, kai kuriuos apninka didybės manija ir pan.
Konkurencija - pavojingas dalykas. Vaikams nuolat reikia sakyti, kad jis unikalus, jam nereikia įrodinėti, kad yra geras, kad yra mylimas. Jei vaikas auga saugioje ir mylinčioje aplinkoje, jis pražysta savo nuostabiu unikalumu. Jam nereikia verstis per galvą, kad kažką įrodytų tėčiui mamai, mokytojui.
Mūsų, tėvų, funkcija - atpažinti vaiko savastį. Pamačius jo jausmus, emocijas, pranešti jam apie tai, paaiškinti, iš kur kyla, kodėl jis dabar jaučiasi taip ir pan.
