Neseniai skaičiau vienos jaunos mamos pasakojimą, kuriame ji džiaugėsi, kad dukrytė žaidžia ir su jos vaikystės žaislais, o tai stebėdama moteris jaučiasi dar laimingesnė, nei tuomet, kai pati jais žaidė. Iškart pagalvojau, jog tai artima ir man. Iki tos vietos, kol pamačiau jos vardijamus žaislus.
„Kokie dar poniai?“ – pagalvojau. Juk kai augau, gal apskritai dar niekas nežinojo, kas jie tokie. Ir tada paskaičiavau, kad mus su ta mama skiria koks dešimtmetis. Žaislus taip pat. Kai kuriems mūsų spintoje pūpsantiems jau virš trijų dešimtmečių. Juos net žaisliukais nepagarbu vadinti – jie brandūs žaislai, kai kurie išties reikalaujantys, kad su jais būtų elgiamasi kaip su trapiais senučiukais.
Ir vis tiek mamos palėpėje išsaugoti dramblio ir žirafos porelė, guminis šuniukas ir daug kitų – didžiausios nykštukėlės meilės. Be jų negalima nei valgyti pusryčių, nei eiti į lauką, o visi iš kaladėlių statomi namai irgi skirti tik jiems. Svarstau, ar pavyks juos išsaugoti savo anūkams? Dar daugiau minčių kelia klausimas, ar jiems tai bus įdomu? Ar po kokio ketvirčio amžiaus maža rankytė taip pat tvirtai spaus paprastą plastikinę žirafėlę, stengdamasi ją kuo greičiau paslėpti po vilnone antklode pietinio miegelio lauke metu (nes žirafa yra labai maža ir neturi nei striukės, nei batų)?
Kaip smagu, kai išsaugomi žaisliukai kitoms kartoms.?