Iki antrojo dukrytės gimtadienio liko beveik 3 mėnesiai, bet jau esame tikri, kokią dovaną ji gaus – simpatišką virtuvėlę su visais jai priklausančiais rakandėliais.
Taip, nuo pavienių žaislų pamažu pereiname prie žaidimų. Ypač kulinarinių. Viskas, ką mato mane gaminant virtuvėje, žaidimo pavidalu keliasi į jos kambarėlį. Tiesa, nepamiršta pasiskolinti vieną kitą didesnį dubenį. O tada – maišo tešlą blynams, kepa žuvį, verdą sriubą, pilsto arbatą. Po ruošimosi šv. Velykoms pradėjo kepti tortus. Beje, negaliu išmesti jokių virtuvėje atlikusių pakuočių, nes jos reikalingos žaidimams.
Pastebiu, kad viskas visada yra tuose pačiuose dėžutėse ir maišeliuose. Kai pabandau pasakyti, kad druska maišelyje, tuoj pat išgirstu griežtą „ne“, mat įsivaizduojama druska laikoma indelyje nuo kavos prieskonių. Savaime suprantama, juk ten yra skylutės barstymui! Stebiuosi, kaip ji viską stebi, pastebi, įsimena ir atkartoja. O žaviausia man atrodo tai, kad tokia mažutė, bet taip puikiai „įjungia“ fantazijos svirtelę. Jei neturi panašios produkto pakuotės ar įrankio, pasitenkina kažkuo panašiu: šaukštą atstoja žaislinis veržliaraktis, o miltus – dar rudenį surinkti kaštonai. Po Velykų pasipildė kiaušinių kolekcija – atidaromi šokoladinių saldumynų viduriukai. O tada visi „draugai“ susodinami ant sofos ir laukia vakarienės. Jei pasiseka, tai esame pavaišinami ir mes. O tada visi einame „ašku ašku undų“ – tešku tešku plauti indų.
