Viso gero, mamos pienuk

Rašau ne dėl to, kad rašyti, o todėl,  kad pasidalinčiau savo patirtimi su jaunomis mamomis, kurios augina pirmą kūdikėlį.

Kurios ne viską žino (kaip ir aš), ir kurios susiduria kiekvieną dieną su daug klausimų.

Žinoma, kiekvienas vaikiukas individualus, su skirtingu charakteriu ir kiekvienas į maitinimo nutraukimą reaguos skirtingai. Bet kiekvienos mamos pats didžiausias noras - tai padaryti kuo švelniau ir kuo mažiau traumuojant vaikutį.

Po gimdymo

Dar prieš gimdymą buvau tvirtai nusprendusi, kad maitinsiu pati. Gimus sūneliui, mano ryžtas neišblėso, bet turėjau problemėlę - sėdėti negalėjau, o gulint niekaip nepavykdavo kūdikio teisingai pridėti prie krūties. Taigi, artėjant eiliniam maitinimui, kulniuodavau ieškoti pagalbos pas sesutes.

Dabar gal ir truputį juokinga, tai prisiminus, bet tada tai buvo oho kokia bėda!

Grįžus namo, svajojau, kad pienuko užtektų bent keliems mėnesiams. Praėjus tiems keliems mėnesiams norėjau išmaitinti dar bent kelis... Ir štai, mums jau metukai. Ir pienuko užteko iki pat dabar.

Apsisprendimas baigti žindyti

Nutraukti maitinimą ruošiausi gal kokius tris mėnesius. Ieškojau patarimų visur, ne išimtis ir internetas. Tiesą sakant, labai mažai kalbama šiuo klausimu atvirai. Visur patariama maitinti kol vaikutis pats atsisakys. Mano mažiukas ir metukų būdamas dar labai intensyviai valgė MP, tai kažin ar kada būčiau sulaukusi kada pats atsisakys. O ir nakti dar keldavosi 2-3 kartus. Dar prasidėjo problemos su sveikata, tai tik pagreitino mano apsisprendimą.

Kaip visada, visus darbus, pokyčius, dietas pradedame "nuo pirmadienio", tai pirmą žingsnį žengiau taip pat pirmadienį. Pirmą savaitę maitinimus sumažinau iki trijų kartų per dieną. Ir nieko, sūnelis reaguoja pakankamai ramiai, išpradžių lyg ir bando dar prašyti, bet greitai dėmesį nukreipiu kitur - einam pažaisti, atsigerti arbatėlės, ar gaudyti katinėlio.

Po pusantros savaitės

Po pusantros savaitėlės palieku tik vakarinį (ir kas be ko, naktinį) maitinimą. Pirmas dvi dienas pietų miego sūnelis užmiega su ašarom. Po to dvi dienas išvis nebemiega pietų miego (nežinau, iš kur pas tokius mažučius tiek jėgų). Po keturių dienų jau užmiega pietų miegelio pats. Aišku, su mamos paglostymais ir raminimais, nes buteliuko niekada nenaudojom, o čiulptuko pats pradėjo nebeimti nuo 10 mėn, tai daugiau ir nebesiūliau.

Atėjus vakarui mažiukas pats nulekia, užgesina šviesą, atneša man naktinius - reiškia, jau laikas visiems miegoti.

Pridursiu, kad buvau skaičius MK vienos mamytės straipsniukus (Tatkos) apie maitinimo nutraukimą ir žinojau bei buvau pasiruošus žengti žingsnį atgal, jei tik vaikutis pradės naktį dažniau keltis ar pasidarys labai irzlus ir pan. Bet to neprireikė, naktį miegojo, kaip ir visada (pabusdavo kelis kartus), valgė taip pat įprastai, ir nebuvo piktas.

Po trijų savaičių

Po gerų trijų savaičių, kai mažylis jau pats užmiega pietų miego, ateina laikas atsisakyti vakarinio bei naktinio maitinimo.

Vakare negavus MP prasideda graudus verkimas. Po penkių minučių tokio verkimo, vyras neištveria, pasiima vaiką ir užmigdo kitame kambaryje.

Su nerimu laukiu nakties. Pabudęs naktį sūnelis paniurna, bet neverkia. Paglostau, nuraminu ir užmiega. Mchuuuuu... Ryte man - didelis palengvėjimas. Toks pat scenarijus kartojasi dar keletą naktų, o vakare užmiega be verksmų. Ketvirtą naktį vaikas išmiega nepabusdamas, bet... kas pora valandų pabundu aš. Pasirodo per tiek laiko atpratau normaliai miegoti, o visada sakydavau - "ech, kad bent vieną naktį galėčiau gerai išsimiegoti".

Dabar Domukui 1,4m ir jau savaitė išmiega be mamos pieno. Man, aišku, kažkiek gaila, kad jau nebemaitinu, bet tuo pačiu ir palengvėjo.

Tad linkiu visoms mamytėms stiprybės ir kantrybės nusprendus žengti šį žingsnį!

Rytorasa