Vaikystės gidas: džiaugsmai ir baimės..

Pradėsiu nuo džiaugsmų.. GAVOM VIETĄ DARŽELYJE!!!! :) Didmiesčių mamytės tikrai supras mano džiaugsmą :) Šiaip aš optimistė iš prigimties, tad ir čia tokia buvau – kažkaip tikėjau, kad tą vietą mes gausime.

Savo princesę į eilę užrašėme vos gimusią.. na gerai, gal jau buvome atšventę kokį pirmą menesiądienį :) Prašymus dar nešėme į patį darželį, o po to tik atsirado elektroninė eilių sudarymo sistema. Kaip žinia, dažnai mūsų valstybinės elektroninės naujovės nuvilia, tad ir čia vis kažkaip šmėkštelėdavo mintis „ar nekils kokių nesklandumų“. Mano uošvis (senu sovietiniu įpročiu) paragino nueiti „kur nors“ „susitarti“, kad priimtų. Aš šitoj vietoj labai principinga. Niekada niekur „nesitariu“ dėl nieko. Ir labai pykstu, tiesiog negaliu klausytis, kai mano draugė pasakoja, kaip ji kas mėnesį „atsidėkoja“ savo vaiko gydytojai už.. nežinau ką. Na ok, ją be eilės pakviečia, kai kiti taip pat sergantys (gal net labiau) laukia eilėje. Pykstu, pykstu, pykstu!!  O paskui visi dejuojam, kad niekur nebegalima nueit be kyšio. O kas dėl to kaltas???

Oi kaip nukeliavau į lankas :) Bet šita „padėkų“ tema mane visada labai užveda.. ir ne gerąja prasme :)

Taigi – darželį gavome. Nuėjom pasirašyt prašymą (nelabai suprantu kodėl dar kartą jį reikia rašyti..), apžiūrėjom darželį. Mano mažoji komisijos narė turėjo ką veikti. Lakstė po teritoriją nebežinodama kur pirmiausia pulti. Vienas dalykas, kurį aiškiai supratau – mažiai jai neįdomūs :) (Mažiai – tai jos bendraamžiai :)) Išlandžiojo visus namelius, nučiuožė nuo visų čiuožyklų, palaipiojo visais laipteliais, takeliais, pakalbino bent kas antrą dičkį vaiką :) Spėjo net vyresnius berniukus apibarti kai jie smarkiai spyrė kamuolį, o pastarasis atsitrenkė visai šalia manes į medį: „beniukai, asagiai, negalima!! Mamytei skauda” :)) Vertimas: berniukai, atsargiai, negalima (taip stipriai spirit kamuolio) :)

Iš teritorijos išsitempiau tik pažadėjusi, kad eisime į parduotuvę pirkti sūrelio.

Lyg ir džiaugtis reikėtų: patiko jai ten, bet karti patirtis sako ką kitą. Mūsų vyresnėlio lygiai taip pat nėjo ištempti iš darželio.. kol dar jo nelankė. Pirmą savaitę irgi dar ėjo su džiaugsmu, na o po to.. 3 metai kasrytinių ašarų, kas antrą savaitę ligos ir stresas.. Ir tik į priešmokyklinę grupę jau ėjo nebeašarodamas. Aš juokaudama sakau, kad turbūt vieną ar du kartus tik esu mokėjusi pilną mėnesio mokestį už darželį, tik tiek kartų sugebėjom lankyt mėnesį be pertraukos.

Visi kalba apie pilnavertę mitybą, vaikų grūdinimą.. Labai stengiuosi vadovautis tais principais. Su pirmuoju vaiku dariau daug klaidų. Visų pirma (dabar jau suprantu) per daug prirengdavau vaiką.. vis iš tos baimės, kad nesušaltų. Jorę tikrai ploniau rengiu nei Faustą, kai jis buvo tokio amžiaus. Net ir dabar (jau turbūt nuo kovo pabaigos) Jorė dažnai po namus laksto basom pėdutėm – nedraudžiu.. jei jai taip gerai.. :) Mityba.. be daržovių nė dienos, miltinių patiekalų - labai retai, ant stalo nuolat vaisiai, riešutai. Dažniausia maistą verdam, troškinam, kepam retai. Bet.. kai prisimenu darželio meniu.. ir dešrelės, ir blynai, ir dažnai keptas maistas.. Kai kažkada paklausiau gydytojos ką daryti, kad vaikas nesirgtų, pasakė „neveskit į darželį“. Ir ne dėl to, kad ten virusai, bakterijos, o todėl, kad maistas neturi nieko bendra su pilnaverte mityba.. Kažkokie nedideli žingsneliai daromi link geresnio gyvenimo, bet tie žingsneliai dar tokie mažyčiai.. :)

Taigi.. gyvenu darbo paieškos nuotaikomis ir vis galvoju, ką reikės pasakyt potencialiam darbdaviui kai per darbo pokalbį paklaus „o ką darysit kai vaikas sirgs?“.. :)

Ne, ne – neprogramuoju! Nesirgs! Mano Jorė nesirgs! Darželį lankys be streso ir visi būsim labai laimingi :):)