Vaikai patys pasirenka, kada jiems laikas gimt....

Kartais apie skaudžius įvykius net nesusimąstom, kol jie nepaliečia mūsų.

Girdi baisias istorijas ir pagalvoji: "man jau taip neatsitiks" arba "jei taip atsitiktų man - neištverčiau". Bet žmogus yra stipri būtybė, kartais pakelia tai, ko, rodos, neįmanoma pakelt.

Noriu pasidalinti su Jumis savo skaudžia praeitim. Galbūt pagalvosite, kad tai, ką papasakosiu, yra per daug asmeniška ir viešinti to nebūtina. Galbūt... Bet pasakoju tai dėl to, kad tokių kaip aš yra labai daug, ir jos kartais nuleidžia rankas, o svarbiausia praranda viltį.

Noriu tokias moteris paguost, paragint, o svarbiausia tikėt, kad viskas bus gerai. Taigi...

Prieš 5 metus patyriau tai, ko nelinkėčiau nė vienai. Frazę "vaikai ateina tada, kai jiems laikas" buvau girdėjus ne sykį, bet noras būti mama ir turėt gražią šeimą buvo stipriau už viską. Tik deja, ne visada būna taip, kaip nori ir gražiausios svajonės dūžta į šipulius.

Tada teko smarkiai savim nusivilt.  Keikiau save, buvusį vyrą, kitus, gamtą, žodžiu, viską ir visus aplinkui. Negalėjau suprast, kodėl taip laukiančiai būsimai mamai netenka džiaugtis vaikučių gimimu.

Kai, rodos, labai nori, lauki ir esi pasiruošus būti mama, o tau taip ir nelemta to stebuklo sulaukti...

Nesivystantis nėštumas...persileidimas...nusivylimas...nežmoniškas skausmas dėl netekties...milijonas klausimų: kodėl? už ką? Kaip? Ir nė vieno paprasčiausio atsakymo....ui, buvo išties sunku...o tuomet kitos moterys (net negaliu tokias pavadint mamomis) pasigimdo ir nužudo bejėgį kūdikėlį.

Protu nesuvokiama, kaip galima taip padaryti. Visa tai buvo skaudu, bet neatėmė vilties vis dar būti mama...

Ir vėl nėštumas....ir vėl persileidimas...tada viena mintys galvoje - nebėr prasmės gyvent...sunku net aprašyt, kaip tada jaučiausi....bet dabar ne apie tai...

Praėjus nemažam laiko tarpui pasikeitė viskas, o ir aš pati...nauja gyvenimo meilė, naujas džiaugsmas, naujos permainos, daug laimės ir netikėtai džiugi žinia, kad po mano širdim plaka dar viena maža širdutė.

Tą minutę net neabejojau, kad šį sykį bus VISKAS GERAI :) kitaip ir būti negalėjo. Taip ir nutiko  - mano mylimai dukrytei jau 9,5 mėnesio, aš pagaliau esu be galo laiminga mama, turiu gražią šeimą ir žinau, kad šiame gyvenime viskam savo laikas...

ir mano princesė pasirinko tą laiką patį.

Tai štai tokia mano istorija, galbūt nieko ypatingo, nes taip nutinka daugeliui moterų (deja). Tik žinot, mano mielosios, nereikia keikt gyvenimo ar savęs dėl nesėkmių, tereikia tikėt, kad viskas bus gerai.

Jei kažko labai norite ir laukiate, tai būtinai sulauksit.

Sėkmės Jums.