Tėtis - tai ne mama, mama - tai ne tėtis.

Tėtis – tai ne mama, taip? Žinoma, kad taip. Bet lygiai taip pat viena mama – tai ne kita mama :)

Mano giliu įsitikinimu dviejų vienodų mamų, kaip ir vienodų tėčių rasti neįmanoma. Faktas, kad ir vaikų auklėjimo principai skiriasi.

Įprasta manyti, kad tėtis yra linksmybėms, mama – pareigoms. Mūsų šeimoje, daugmaž yra balansas. Mama irgi moka būt linksma, tėtis (bent jau stengiasi) pabūti griežtas.

Apranga

Mes, mamos, turbūt iš prigimties esam globėjiškos. Pripažinkim, neretai tas globėjiškumas atsisuka prieš mus pačias. Kalbu apie nuolatinę fobiją, kad vaikas nesušaltų (bent jau aš tokią turiu/turėjau). Užmuturiuojam, primuturiuojam vaiką.. juk lauke vėjas !!!!  O jis vargšiukas, tuoj sušyla primuturiuotas, o tada jau aišku vėjas padaro savo juodą darbą. Kiek kartų pas mus su vyru vyko toks dialogas:

• Kam tu jam tą megztinį dar mauni, taigi jam karšta bus.. O kam tas šalikas, juk megztinis aukštu kaklu.. Kam tos pėdkelnės, juk su ilgom kelnėm eina..
• Aš geriau žinau !!!!

Bet.. nė velnio.. Ne visada mes geriau žinom. Nors.. kai sulaukiau vyro klausimo: „ar numauti palaidinę prieš apmaunant suknelę“ tai visada patikrinu kaip mūsų mažoji  aprengta.. kad netyčia neišeitų be sijono iš namų :)

Žaidimai

Aš žaisdama su vaikais visada galvoju apie naudą, apie lavinimą. Tėtis.. tiesiog grįžta į vaikystę. Neveltui sakoma, kad vyrai - tai dideli vaikai. Slapta šypsausi matydama kaip mūsų tėtis įsijaučia įgyvendindamas savo vizijas su Lego kaladėlėmis – sūnui belieka detalių padavinėtojo vaidmuo :)  O jei turim galimybę apsilankyti kokiame renginyje kur demonstruojama karinė technika, tada jaučiuosi jog turiu du sūnus..tik vienas ūgiu gerokai didesnis :)

Sąvokos „pavojinga“ supratimas

Ir vėl kalba apie globėjiškumą. Aš pati esu labai atsargi. Niekada be reikalo nerizikuoju. O vyrai.. yra vyrai :) Nėra mūsų tėtis baisus ekstremalas, bet visada leis aukščiau užsiropšti nei mama, niekada nedraus pražirglioti per pelkę, paragins bristi giliau į baseiną.  Visai neseniai buvome vandens parke Latvijoje. Aš net nuėjau į šoną – negalėjau žiūrėti kaip sūnus sukasi „centrifūgoje“ karts nuo karto panirdamas po vandeniu. Ir jam buvo labai SMAGU, nors jei ne tėtis aš apskritai jam nebūčiau leidusi ten eiti. 

Švelnumas

Mano vyras augo gana griežtai auklėjamas. Pagal to meto supratimą – vyriškai. Iki kaulų smegenų jam buvo aišku, jog „vyrai neverkia“, „vyrai yra stiprūs“, „vyrai privalo..“. Pastebiu, jog nevalingai šitas auklėjimas jam „išplaukia“ į paviršių. Nori jis mūsų sūnų padaryti „tikru vyru“. Tik va, kokie jie, tie TIKRI vyrai? Kurie jausmus ir emocijas laiko giliai giliai ir po keliasdešimt metų sprogsta? Čia jau aš buvau neperkalbama – nenoriu sūnaus „lepšio“, bet ir savyje užsidariusio sugniuždyto padarėlio taippat neleisiu padaryt :)

Manau vyras suprato, ir šįkart sutiko su manim :) Šilumą ir meilę sūnui išreiškia pagyrimu, paplekšnojimu per petį, sukirtimu rankomis. O su dukryte jam visai paprasta – ji dar mažutė, o ir mergytė.. tėčio mergytė.  Ji pati susirango jam ant kelių, apsiveja rankutėmis kaklą ir myluoja.. Matau kaip tėtis šypsosi, bučiuoja savo dukrytę į skruostą ir jaučiasi.. laimingas :)

Mamų ir tėčių skirtumai sukuria namuose harmoniją, pusiausvyrą. Tai yra būtina.

 Svarbiausia, kad tie skirtumai nebūtų pernelyg ryškūs ir vaikams patiems nereiktų spręsti: tai visdėlto juoda ar balta...