SUPER MAŽYLIS: vaikystė

Matų karoliai...

Suverti. Aitvarais palydėti. Širdys suvirpintos. VAIKYSTĖ. Išlepinta ir išmyluota. Dar tik prasideda...

Tykiai ir švelniai Hubertas spalvina mūsų šeimos dienas. Saulės įneša ir jo nepažįstantiems, bet vos akies krašteliu pažvelgusiems. Jei nesišypso, akys spinduliuoja. Paprastai norisi apkabinti...

Prisimenu Hubertėliui padėjusį gimti medicinos personalą, rankų šiluma sukurtas pirmąsias kojinaites, pirmąjį broliukų susitikimą. Jau užmiršau visus mėnesių pasiekimus, ir skaičiukus. Su Hubertu koncentravausi į apsikabinimus, glostymus, artumą, vidinį ryšį, mūsų paslaptis.

Niekada nepamiršiu, kad Hubertas augo kartu su Mamyčių klubu. Pamokas, kaip taisyklingai laikyti savo vaiką, kaip jį liesti, kaip rengti laikau labai vertingomis. Paprasti dalykai reikalauja truputėlio žinių ir mokslų. Iki tol nesusimąsčiau, kad kas dieną ištisas valandas laikydama ant rankų kūdikį, aš jam galiu trukdyti taisyklingai vystytis. 

Hubertas atskleidė mano tėčio taip užmirštas savybes... Mama vis sakydavo, kad tėtis mus augino žaisdamas, bet užaugus buvo tuo sunku patikėti (nors vieną žaidimą labai gerai prisimenu ir aš). Taigi Diedukas ir Hubertas iš tiesų auga žaisdami ir labai vienas kitą globodami. Tai reiškia, kad pirmaisiais metais aš tikrai turėjau laiko sau :)

Huberto tėčio brolių juokas neišgąsdino, jam gi norėtųsi dar daugiau triukšmo. Tai reiškia, irgi gerai. Gal bus progų prisiminti ko išmokau augindama Huberčiuką.

Broliai. Geriausi draugai, net jei savo meilę išreiškia taip, kad kartais suaugusieji linkę geriau jau išskirstyti po skirtingus kambarius. Vakar jau žaidė ir pirmąsias gaudynes. O vasaros planuose kartu kopinėti basomis ant medinių karstynių...

Vaikas ir šuo. Hubertas moka padaryti caca, pabučiuoti, padaryti myliu. Kai šunytis tykiai miega pats prašosi būti mažylio nuglostytas... Stebiu kaip auga jų draugystė.

Su Huberto pagalba aš sutikau Eglę ir Akvilę. Susidraugavom taip, kad negaliu jų nepaminėti veriant paskutinį metų karoliuką.

Hubertas nakčiai susirango man pašonėje. Susiriečia į kamuolėlį ir kojytes užmeta man ant kelių. Lygiai taip,  kaip pirmą kartą užmigo godžiai rydamas pasaulio skonį. Pagalvojau. Tik kojytės tuomet dar tilpo mano jaukiame glėby...