SUPER MAŽYLIS: 8 tykūs mėlynakio mėnesiai

Pavėsis saugo vaikišką Huberto miegą. Ir kai vežimėlyje ima kilti audra, o pro uždangą nuo vabzdžių bando brautis dvi mažos kojytės imu skubėti su šypsena. Atkeliu tinklelį, lyg koks jaunikis jaunosios nuometą... Kažkoks panašus tas žvilgsnis. Ir į mane įsminga dvi besišypsančios mėlynos akys.

Labas. Kas čia atsikėlė? – klapt klapt akutėmis ir sustoja visi net menkiausi ketinimai nubusti su ašaromis.

Tik dvi besišypsančios mėlynos akys. Neprimena man jos nei dangaus žydrynės, nei  skrydžio laisvės. Neprimena man jos ir mėlynos jūros, vandens gelmių, vėsių bangų ošimo. Neprimena man jos rasos lašelių ar rugiagėlių javų pievoje. Neprimena man jos  ir ledo karalienės šokio ir nuo skėčio byrančių lietaus lašų.

Tik dvi besišypsančios mėlynos akys.

 Jos man primena meilę – neklausiančią už ką ir dėl ko. Jaukią, laimingą.

Primena saugią mano vaikystę.

 Jose aš matau ramybę.

 Jos man primena ugnį – tą, kuri ne degina, o šildo.

 Jos man primena žiburius, ne tuos, kurie palydi, o tuos, kurie pritraukia. 

Jos man primena troškimus – ne skrieti, kilti, lėkti, o apsigaubti, stabtelti, visada būti šalia.

 Jos man primena mano mamos akis: visada mąstančias ir viską atleidžiančias.

Ir kai pa mažu imu niūniuoti, ar netikėtai suskamba muzikos garsas mažylis ima šokti rankytėmis, tada dar daugiau šypsosi, ploja rankytėmis. Atsistoja, pasileidžia, vėl įsikimba, pasistiebia, tupiasi, stojasi, tupiasi, ropinėja, kvatojasi, gaudo brolį, tykoja mamos, suranda, stojasi, įsižeidžia, prašosi. Ant rankų nurimsta. Ir į mane vėl glaustosi tik dvi besišypsančios mėlynos akys.

Hubertas ir toliau sau tykiai auga.