Su vaiku? Nors ir į pasaulio kraštą!

Ir ką gi Adomas spėjo nuveikti lauke per savo beveik vienuolikos mėnesių gyvenimą:

DAUG miegojo ir uodė gryno oro:

Tyrinėjo pasaulį:

Kartais piknikavo:

Dalyvavo MK sutikimuose:

Plaukė keltu:

Aplankė muziejų:

Žiūrėjo spektaklį:

Žengė savo pirmuosius žingsnius žeme:

Ir šiaip visur kartu keliavo:

Dar niekada nepraleidau tiek daug laiko lauke, kaip stumdydama vežimėlį. Kadangi Adomas lauke gerai miega (žinoma, su sąlyga, kad vežimas važiuoja), tad šį laiką vadinu SAVO laiku. Be to, kad suku ratus, dažniausiai klausau muzikos ar audio knygos, fotografuoju vis stabtelėdama prie kokio krūmo, rašausi mintis į savo elektroninę užrašinę, geriu arbatą, dėlioju savaitės planus, galvoju, ką gaminsiu vakarienei. O kartais tiesiog "vedinu" galvą.

Na o savaitgaliniais pasivaikščiojimais tyliai šnekučiuojuosi su vyru. Kalba dažniausiai pasisuka apie tai, kad dėl tokių akimirkų verta gyventi!

Mes esam gamtos mylėtojai ir jos nekeičiam į parduotuves ar kavines. Tad jei einame pasivaikščioti - tik į lauką, o reti neišvengiami apsipirkimai su Adomu į pasivaikščiojimų laiką neįskaitomi. Pakako vos kelių kartų suprasti, kad Adomas iš tėčio paveldėjo alergiją parduotuvėms. Kavinėms taip pat. Tad improvizuodami lauko kavinę nusiperkam kažko išsinešimui ir pasigardžiuodami valgom patogiai įsitaisę ant Vingio parko suolelio. Geresnės kavinės su vaizdu į Nerį net nerastum!

Artėjant žiemai pasivaikščiojimai retėja.. Dažniau sergam, dažniau lyja, greičiau temsta, o ir Adomas dažniau nori pasivaikščioti pats, tad labiau tiktų apibūdinimas "pastovim lauke". Suprantu, kad to SAVO laiko vis mažėja ir daugiau atsiranda MŪSŲ laiko drauge: žaidžiant, tyrinėjant, vaikštant, stovint.

Vaikas - ne kliūtis keliauti nors ir į pasaulio kraštą, priešingai - su vaiku net smagiau iš naujo pažinti pasaulį!