Praėjusią žiemą, kai Jonytei tebuvo vos pusantrų, ji labai mėgo piešti. Viskuo – vaškinėmis kreidelėmis, pieštukais, akvarele ar flomasteriais. Viešėjome pas močiutę, kurios spintose ir stalčiuose pilna tokių spalvotų gėrybių. Vasara ir ruduo atnešė kitokių veiklų, tad piešimas atsidūrė net ne antrame, o kokiame aštuntame plane. Namuose Jonė „rašo“ šratinuku arba džiaugiasi Kalėdų Senelio atnešta piešimo lenta.
Bet štai vieną dieną per duris įvirtusi močiutė netikėtai praneša: „nupirkau Jonei dažų!“.
Nei iki tol valgyti pietūs nebeatrodo tokie skanūs, nei prie kojų laukiantis kamuolys įdomus. Juk reikia išbandyti dovanas. Net ir sąlyga, kad prieš pradedant naują veiklą reikia susitvarkyti, įgyvendinama žaibo greičiu. Jaučiu, kad net įkvėpti iš jaudulio pamiršta, kol spintelėje ieškome popieriaus bei indelio vandeniui.
Ir prasidėjo: juoda, raudona, geltona, žalia, taškeliai, ratai, spinduliai, audra, škvalas, ugnikalnio išsiveržimas. Jokių „mama, gerti“, „mama, valgyti“, mama, kažko noriu“ ir t. t. Pažiūrėjau visą filmą be jokių pertraukų ir supratau, ką žmonės turi galvoje kalbėdami apie meno terapiją, jos teikiamą džiaugsmą ir vidinę ramybę. Atrodo, kad iki šiol šias sąvokas supratau kiek klaidingai. Bet juk tapus mama daug ką kitaip pradedi suprasti.
Tą vakarą namuose baigėsi visas popierius, buvo sukurta daug įspūdingų šiuolaikinio meno kūrinių, bet svarbiausia, kad atsirado nauja ypatinga kiekvienos dienos veikla, pasitelkiama tada, kai mama nori ramiai pažiūrėti serialą.
Va, ką reiškia įkvėpimas!??
Tikrai stebuklinga.