Pirmieji metai - tai tas laikotarpis, kai būna daugiausia visų pirmųjų kartų: pirmas susitikimas, pirmas verksmas, pirma šypsena, pirma nemigo naktis, pirmas dantukas. Skaičiuoji kiekvieną dieną, šventi kiekvieną mėnesį. O paskui atsigreži atgal - kur dingo tas mano kūdikėlis? Ogi jam jau beveik du ir jis eina į darželį!
Rašau turbūt ne tiek dėl to, kad norėjosi konkurse dalyvauti, kiek norėjosi pagaliau išsikalbėti. Ir pasiguosti, ir pasidžiaugti, ir kad kitoms mamoms būtų ramiau, jei joms atrodo, kad kažkas blogai, jei joms atrodo, kad gal jos prastos mamos, arba jei jų vaikas joms atrodo "ne toks kaip kiti" - na žinot, "dar nesėdi", "dar nevaikšto" arba "jis pas tave per anksti ėmė galvą laikyti". Visada atsiras ekspertų, kurie aiškins, kaip ir kada vaikas turi pradėti kažką daryti, o naujai iškeptas mamas tai gali išmušti iš vėžių ir net įstumti į savotišką depresiją.
Nebuvau iš tų, kurios klausausi kiekvienos "tetos", bet daug skaičiausi apie vaikelio raidą dar nuo pilvuko, labai domėjausi žindymu, primaitinimu, žaislais, drabužiais, skiepų kalendoriumi, žodžiu, viskuo, ko gali prireikti.
Kai gimė mano mažylis iškart kartu su džiaugsmu atėjo ir supratimas, kad viskas bus ne visai taip gražu, kaip reklaminiuose "kūdikių-mamų" paveikslėliuose.
Sūnus gimė su dviem kefalohematomomis ant galvytės. Ir nors daktarai ramino, kad "čia nieko tokio" ir jokių neigiamų pasėkmių nebus, vaikelis buvo labai dirglus, neramus, mažai miegojo, daug rėkė ir niekaip nesugebėdavo susitvarkyti su krūtim. Iš esmės, kefalohematoma yra gimdymo trauma, todėl buvo labai neramu. Net gimdymo namų personalas skėsčiojo rankomis ir nežinojo, kuo padėti. Dažniausiai visi kūdikiai daug miega ir valgo. Maniškis beveik nemiegojo, sunkiai valgė ir beveik visą laiką rėkdavo. Taip. Ne verkdavo, o garsiai rėkdavo.
Dėl nuolatinių verkimų visgi iš gimdymo namų, tik parą prabuvę namuose, iškeliavom į ligoninę ir pasitikrinom nuo visko, ką galima sugalvoti. Viskas buvo gerai! Na buvo problemų su skrandžiu, rado stafilokoko infekciją, nuo jos skaudėjo ir pūtė pilvuką, buvo sunku tuštintis. Gal dėl to ir verkdavom. Gydėmės.
Man į palatą atnešė svarstykles ir liepė vaiką sverti prieš ir po maitinimo. Svarbus buvo kiekvienas mililitras. Medikai įtarė, kad vaikui trūksta maisto. Nuo nuolatinio streso pieno nedaugėjo, o vaikas buvo tikrai alkanas. Personalas liepė primaitinti. Visada galvojau, kad maitinsiu pati, bet teko planus pakeisti.
Aišku, didžiausia klaida - pradėti duoti buteliuką. Vaikas, kuris ir taip sunkiai draugauja su krūtimi, gavęs buteliuką, apskritai atsisako "dirbti".
Dar kurį laiką mėginau duoti krūtį arba bent jau nusitraukdavau, bet neišėjo grįžti prie krūties. Ir darydavosi pikta, kai kažkur rasdavau komentarus apie tokias mamas, kaip aš: "jos tingi dirbti", "dėl savo patogumo ima buteliuką". Niekada nekiškit niekam savo nuomonės, ypač naujai iškeptai mamai! Kiekviena šeima susitvarko savaip ir kiekvienas atvejis skirtingas. Negalit padėt, tai bent netrukdykit! Čia mano patarimas vadinamoms "supermamytėms" ir visoms " geroms tetoms".
O žinot, kas nuostabiausia? Kad visa ta juoduma atsitraukė! Taip,
turėjom diegliukų. Kurie lyg pagal laikroduką baigėsi lygiai su trečiu mėnesiu. Atsirado savas ritmas, vis dar trumpos, bet miego valandos. Hematomos "išsivaikščiojo".
O augom mes ne dienom, o valandom. Jau 28 dieną sūnelis pats laikė galvytę. Gal kažkas sakytų, jog tai dėl per didelio tonuso ir nieko čia gero, bet neurologas nieko blogo tame nematė, o mes tiesiog džiaugėmės.
Suėjus trims mėnesiams mes ne tik atsikratėm dieglių, bet puikiai vystėmės - čiupom mamą už plaukų, griebdavom už piršto, imdavom žaisliuką.
Arčiau ketvirto mėnesio sūnelis pradėjo spirtis kojytėmis ir mėgino verstis ant šono. Netrukus puikiai vartėsi.
Būdami keturių su puse mėnesio jau aptikom pirmąjį dantuką. Kaip ir priklauso apačioje priekyje :)
Penktą su puse mėnesį pasitikom pradėję primaitinimą - pirmasis produktas buvo moliūgas. Mažyliui patiko, alergijų nebuvo. Toliau keliavo ir bulvė, ir morka ir visi kiti skanūs draugai :)
Septintą mėnesį jau mokėmės ropoti, po truputį stojomės keturiomis.
Aštuntą mėnesį jau stovėjom pasirėmę ir bandėm stotis savarankiškai. Čia vaikas man padarė dovaną mano gimtadienio proga - pirmą sykį atsistojo pats, laikydamasis už lovytės turėklų.
Ko negaliu pasakyti tiksliai,tai nuo kada atsisėdom. Prisodinimo pratimą pradėjau daryti labai anksti, nuo trijų - gal keturių mėnesių. Todėl kažkaip neužfiksavau, kada jis jau atsisėdo pats.
Pats nuostabiausias momentas ir įvaręs daugiausiai baimės, tiesą sakant, tai buvo pirmieji žingsniai. Mano mažylis pirmuosius aštuonis mažus žingsniukus padarė likus dienai iki savojo pirmojo gimtadienio.
Po mėnesio jau žingsniavo ilgiau ir tvirčiau.
Nuo pat pirmųjų dienų dainuodavau jam lopšines, sekdavau pasakas. Kai jau pats galėjo paimti į rankytes žaisliuką, įdaviau ir knygutes. Naudojomės ir lavinamaisiais žaislais, ir kilimėliu. Turėjom ir sparduką. Būdamas metukų pirmą kartą sėdosi ir ant spiriamos mašinytės.
Jis ir toliau puikiai auga, išmoksta naujus žodžius, naujus veiksmus, yra be galo judrus ir smalsus. Mėgsta vartyti knygutes, rodo daiktus, kartoja paskui mamą žodžius, dainuoja.
Viskas ateina savo laiku. Tikrai patariu mamoms nustoti lyginti savo vaikus su kažkokiais standartais ar su kaimynų vaikais. Be abejo, didelis atsilikimas nuo normos jau gali reikšti kažkokią problemą, bet brendimas nėra lenktynės "kieno greičiau", todėl visoms mamoms linkiu džiaugtis kiekviena nauja maža pergale ir neprarasti sveiko proto. Reikai mokėti atsiriboti nuo neigiamų emocijų ir stengtis įrašyti į savo atmintį visas nuostabias akimirkas ir visus savo bendrus pirmus kartus.
