Pagaliau gimtadienis!

Pusę liepos Jonytė kankinosi bandydama suprasti, kas tas gimtadienis, kuo jis ypatingas, ir ką gi su juo daryti. Vis juokais klausiau, ar jis tikrai bus, o ji kukliai šypsojosi. Paskutinę savaitę sutarėme, kad kepsime tortą. Kadangi tortas kur kas pažįstamesnis už gimtadienį, buvo išsakyti pageidavimai: raudonas ir su riešutėliais. Pastarąjį norą įgyvendinau, o vietoj raudono teko tenkintis rožiniu. Abi maišėm, plakėm ir kepėm. Pasitaikė nesklandumų, nes vienu metu nusprendėme gaminti visus tris kremus ir trumpam pamiršta grietinėlė netikėtai tapo sviestu. Tėtukas buvo išsiųstas į parduotuvę likus 15 minučių iki uždarymo. Bet viskas baigėsi sėkmingai.

Kambario papuošimus sukaktuvininkė buvo pasiryžusi pasisavinti iškart, dar nesulaukusi svečių, bet šiaip taip susitarėme, kad pirmiausiai viską turime parodyti močiutei. Tad beliko pasipuošti stalą. Net išpūčiau akis, kaip stropiai mano dvimetė išdėliojo servetėles prie kiekvienos lėkštutės. Ir galiausiai, kai visos dovanos buvo išpakuotos, apkabinimai ir bučiniai priimti, žvakutė užpūsta, ant staktos ties 88 cm pažymėjome 2 metukus.

Taip mano mergytei, motinystės jausmui ir mus apjungusiai meilei sukako dveji.

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad laikas skrieja nepastebimai greitai. Kasdien planuojame tiek daug visko nuveikti, o pavyksta, regis, tiek nedaug. Ir visgi per tuos dvejus metus viskas pasikeitė. 3872 gramų kūdikėlis tapo nuostabiu žmogučiu, kasdien stebinančiu savo nuoširdumu ir pasiekimais. Galėčiau sakyti, kad daug ko ją mokau, bet, turbūt, daug daugiau vertingų dalykų mokausi iš jos.

Pirmiausia, suvokimo, kad nuolat esu stebima. Net tada, kai šluostau indus ar valau dulkes. Viską meistriškai atkartoja tos dvi mažos rankelės. Ir šiandien jau žinau, kad mums reikia dviejų šluosčių dulkėms, dviejų laistytuvėlių gėlėms. Žinau, kad mano makiažo šepetėliai telpa dušo želės indeliuose, o apyrankes galima nešioti ir ant kojų.

Žinau, kad jei ryt norėsiu apsirengti geltonai, tokios pat spalvos rūbelių norės ir mano saulutė.

-Ar graži suknelė?

-Daži, kaip mamos!

Nors ir tenka pasukti galvą, bet, neslėpsiu, tai glosto ir širdį, ir savimeilę.

Žinau, kad jai nesvarbūs konkretūs žaislai ar daiktai, jos fantazija turimus sparčiai paverčia tokiais, kokių tuo metu reikia. Tačiau visada reikia artumo, pritarimo, padrąsinimo. Jų išgalvoti neišeina.

Žinojau, kad pieną duoda karvės, bet neseniai sužinojau, kad jos valgo ledus. Ir šis faktas nenuginčijamas, nes juk karvėms irgi skanu.

Dar žinau, kad nykštukėlė atidžiai klausosi mano dainų, nes jei supainioju žodžius, ji tuoj pat patikslina, kaip turėjo būti. Net tada, kai jau atrodo, kad sapnuoja trečią sapnelį.

Ir kai kas vakarą po švarinimosi procedūrų tos mažos rankelės apsiveja kaklą ir išgirstu: "mama, myju!", suprantu, kad nieko geriau negali būti, kaip laikas kartu. Tik norėtųsi, kad jis taip greitai nepabėgtų, nes visa tai nepakartojama.