Mūsų žvilgsniai susitiko, laikas sustojo...

Nuo šiol beveik kasdien „Mamyčių klube“ bus sklaidomi Super Mažylio šeimos dienoraščio puslapiai. Štai pirmieji dienoraščio įrašai tėčio Vitalijaus akimis.

Primename, jog visas naujienas apie šią gražią Skirmantės ir Vitalijaus šeimyną bei ką tik gimusią jų mažylę rasite naujoje rubrikoje „Super Mažylis“.

Tiesa, nepamirškite, jog viską savo akimis galėsite išvysti „Mamyčių klubo“ laidelėje sekmadieniais per TV3.

Taigi, sklaidome įdomų dienoraštį...

{pic:superteveliai}

Rugpjūčio 20 d. vakaras – 21 d. rytas

Automobilyje: … kad tai jau prasidėjo, man pasakė Skirmantė, kai vairavau automobilį. Nieko nesuvokiau, todėl pradėjau mėtytis „linksmais” sąmojais apie tai, kaip aš nieko nesuvokiu ir nežinau, ką daryti. Kelionė į kliniką prailgo tik Skirmantei.

Klinikoje: trumpam pavogta Skirmužėlė pasirodė prieš mane palatoje su dar nematytais naktinukais – man patiko…

Gydytojas labai maloniai jos paprašė atsigulti į lovą ir dėl sąrėmių perkreipto žmonos veido supratau, kad ši idėja nepatiko ne tik man, bet ir jai. Po truputį viskas pasidarė rimta…

Po kelių valandų draugiško kvėpavimo, romantiškai laikantis už rankų, išbandėme jojimą ant kamuolio – smagu nebuvo, tačiau ir neliūdėjom…

Gydytoją džiugino tai, kad mums skauda, liūdino, kad nepakankamai. Davė mums „skatinamųjų”: mums skaudėjo jau pakankamai, gydytojui – dar ne (man tapo galutinai aišku, kad gydytojas yra nelabai geras žmogus)…

Prašvito: su pirmaisiais saulės spinduliais seko ne tik mūsų, tačiau ir „blogojo“ gydytojo (akušerio-ginekologo) jėgos. Atėjo „gerasis” gydytojas (anesteziologas) ir paėmė iš mūsų skausmą. Skirmutė nusišypsojo. „Blogasis” daktaras pridėjo „skatinamųjų”…

Kadangi vaikelis šiame žaidime pasirinko „antrąją poziciją” (viršugalviu rėmėsi į kryžkaulį) ir nenorėjo jos užleisti, tai finalinį pasirodymą teko perkelti į operacinę. Visagalis Cezaris vėl parodė savo galią.

„Blogasis“ daktaras „kapituliavo“. „Gerasis” įmetė Skirmužėlei po liežuviu porą pergalingų „šampano” tablečių ir ji užmigo…

Sėdėjau vienišas palatoje su ką tik pasauliui apsireiškusia naujagime ant rankų: mūsų žvilgsniai susitiko, laikas sustojo. Aš pasijutau, kaip niekad „paliktas” likimo valioje – smegenis skalavo tik vienas, paniką keliantis klausimas: “Ką daryti?“

Iš pat ryto pasipylė gerosios naujienos: mes susilaukėme sveiko ir gražaus vaiko, mamytė turi priešpienio, dukrytė pirmą kartą pavalgiusi „nusmigo”, tėveliui norėjosi verkti iš džiaugsmo, kol neatsiminė, kad reikia skubėti į darbą (trumpam – nebaigti reikaliukai).

P.S. Didžiausia padėka – rūpestingam Baltijos Amerikos klinikos personalui.