Mūsų žaidimų kambarys

Mūsų žaidimų kambarys

04. Jun 23:11 raganeleskisenele raganeleskisenele

Ne taip seniai perskaičiau savo buvusios bendramokslės, trijų mergaičių mamos pamąstymus apie karantiną, vaikų auginimą jo metu ir... žaidimų kambarius. Nuo to laiko niekaip neišveju iš galvos minčių, ar aš gerai auginu savo vaiką. Ji labai nusiminusi, kad antroji dukra per pandemiją negalėjo lankyti žaidimų kambarių, o kai trimetės paklausė, ar ten norėtų, toji nežinojo, kas tie žaidimų kambariai. Mano kolegei dėl to suspaudė širdį, nes karantinas iš mergaitės atėmė dalį vaikystės. Visiškai sutinku. Pandemija, karantinas, apribojimai iš mūsų visų atėmė dalį gyvenimo. Tiesa, turime būti laimingi, kad atėmė tik tiek, o ne visą gyvenimą.

Bet mano dvejonės susijusios su tais žaidimų kambariais. Turiu prisipažinti, kad net nesant jokių apribojimų, nesugalvočiau vaiko ten vesti. Ir čia ne koks nusistatymas prieš tokias pramogas. Tiesiog mūsų aplinkoje tokių įstaigų nėra ir gal todėl net nekyla minčių ten apsilankyti. O jei jau visai nuoširdžiai, man tokios vietos net neatrodo įdomios. Tikriausiai, mano pasaulio suvokimas labai skiriasi nuo šiuolaikinio?

Štai, kolegė rašo, kad už papildomą mokestį vaikai gali pamaitinti triušiuką. Jos mergaitės dėl to, žinoma, tirpsta iš laimės. Na, mano mergaitė pasiima savo žalią kibirą, prisipeša pilną žolės, be jokio papildomo mokesčio krauną ją triušiams į narvus ir krykščia, matydama, kaip „mama šiušė“ kremta kiaulpienes. Tada reikalauja apžiūrėti triušiukus: akys yra, burna, uodega, kojos, kurios nebijo kuti-kuti, dvi ausys... Staiga pajaučiu, kad iš mano ausies dingsta auskaro grandinėlė. Nepatikėsit, gudragalvė matuoja jį triušiui, švelniai pridėdama prie ilgos ausies. Šiaip taip atsikovoju savo turtą, aiškindama, kad mažąjį draugelį papuošime pienių žiedais.

Iš už tvoros atsklinda garsūs „meee“ ir „beee“. Nieko nebenuslėpsi. Tuoj pat praneša: mama, avys! Lekiame į kiemo galą, įsispraudžiame į eglėmis apsodintą tarpuvartę ir stebime kaimyno avis ir ožkas. Po 15 min. klausiu: gal jau galime eiti? Ne, negalime, nori dar žiūrėti. Pajaučiu, kad mano kelnės nuo tų eglių aplipo sakais. Na, nieko nepadarysi, sakai mums tinka prie pavardės. Stebime toliau pievelėje rupšnojančias avis. Per kelis vakarus jau supratome, kad juoda ožka bendrauja tik su viena iš avių. Matyt, ir jų gyvenime kažkokios intrigos...

Ir vėl mąstau apie tą žaidimų kambarį. Ar mums jo reikia? Nemanau, nors gal kada ir pabandysime užsukti. Bet tikrai ne todėl, kad be jo kažkur dingtų vaikystė. Niekur nėra taip gerai, kaip savoje aplinkoje, su savais žmonėmis. Ir niekas nepakeis tos emocijos, kurią sukuria mažas triušiukas, žolės lapą sumaišęs su batų raišteliu. Tiesiog kiekvienas turime savas erdves.

Mamos dienoraštis Mamos dienoraštis 05. Jun 17:42

Jums tikrai nereikia jokių žaidimų kambarių! Aš būčiau laiminga, manau, mano vaikai irgi, jei galėtų va taip šert triušius ir stebėti gyvūnus.
Maniškis konkrečiai kambarių neišskiria, mėgsta tiesiog batutus pašokinėti. O į žaidimų kambarius kartais keliaujam švęsti gimimo dienos, nes man patogiau, nei visus svečius priimt bute ir vaikams yra naujų erdvių veiklai. Bet be jų tikrai galima gyventi ir smagi vaikystė nėra tolygu kambarių lankymas