Mūsų pasivaikščiojimai

Turbūt kiekviena besilaukianti mamytė žino tą jausmą, kai ateina termino diena ir prasideda visi tie skambučiai ir klausimai: Ar jau?  Dar neišsilukštenai? O vardą jau išrinkote? Taip norisi tiesiog išjungti telefoną ir pabūti paskutines dienas ramiai. Tiesą sakant, jau ir pati labai nekantrauju, laukiu, kada gi galėsiu priglausti mažylį, bet tuo pačiu ir pasiilgsiu tų mielų spyrių į pilvą, nes man tai smagiausia nėštumo dalis.  Kol kas mūsų mažasis dar neskuba gimti, tad su Ignu mėgaujamės rudeniu ir daug vaikštome - sveika ir mamytei ir sūneliui.

Džiaugiuosi, kad gyvename visai  šalia miško ir galime ten eiti pasivaikščioti nors ir kiekvieną dieną. Grybai, uogos, kankorėžiai, lapai, pagaliukai, čiulbantys paukščiukai, šnarantys medžiai, kiek daug visko vaikas gali pažinti ir pajausti gamtoje. Kad ir kaip bebūtų keista, rugsėjo vidurys, o mes vis dar  randame mėlynių, taip pat ir bruknių.  Aišku, jos jau nebe tokios skanios, bet Ignui labai patinka. Pats skina, dedasi į burną, sunku iškrapšyti jį iš uogienojų. Grįžta namo  mėlyna burna.  Kai nevalgom uogų, paišome  ant smėlio su pagaliukais, renkame lapus arba ieškome  pasislėpusio zuikio už krūmo, tik jis taip gerai slepiasi, kad kol kas nerandam.... Bevaikštant prikuriu visokių eilėraštukų, kad būtų smagiau.

Zuiki zuiki, kur esi?

Gal už  krūmo tu tupi?

Kur slepiesi pasakyk

Tu ausytėm pakraipyk!

        Arba

Tapu Tapu Tapu,

Eina meškinas be batų!

       Tada Ignas eina aukštai keldamas kojas.

Taip bevaikščiodami  ir žaisdami nutrepsename  visai nemažai, apie du kilometrus.  O pasivaikščiojimą baigiame visada prie supynių, nes Ignui labai patinka suptis. kai pavargsta eiti pats, tereikia pasakyti, kad einame prie supynių - iškart  atsiransa papildomų jėgų. Paskui būna sunku įkalbinti eiti namo, tad ir vėl tenka mamai visokių istorijų prigalvoti, kas smagaus namie laukia, kad netekėtų ašarų upeliai.

Ech, tas ruduo, tikiuosi gražūs orai mus džiugins kuo ilgiau....