Mūsų meilės istorija

Atėjai į mano gyvenimą tada, kai mano siela verkė iš skausmo netekus pirmosios meilės. Vaikiškos žinutės internete, banalūs paguodos žodžiai virto į nuostabų meilės nuotykį...

Pamenu, kai pirmą kartą atvažiavai į mano miestą susitikti, buvai toks nedrąsus, toks dar „vaikiškas“, kad mintyse kilo daug abejonių... Mėgau brandžius žmones, turinčius daug stiprybės ir žinančius kiekvieną tolimesnį žingsnį, mėgau justi vyro tvirtumą, gal net valdžią... O Tu buvai kitoks.

Pirmojo pasimatymo metu tiesiog nuolat žiūrėjai man į akis, bijojai žodį pratarti, bijojai paliesti, tik kai reikėjo lipti slidžiais laiptais taip tvirtai suėmei mano ranką padėdamas... Taip tvirtai, kad rodos ir šiandien jaučiu tą jaudulio kupinos širdies pulsavimą delnuose... Atsisveikinant tąkart padavei tik ranką...

Kažkas buvo keista, tu tiesiog šypsojaisi, nesiekei jokio didesnio artumo, bet akyse mačiau begalinį džiaugsmą, kad mes susitikom. Tą patį vakarą gavau tavo žinutę, ar galėčiau priimti tave į svečius savaitgalį....

Nežinau, kodėl... Kodėl tu mane sužavėjai... Toks paprastas, tyras ir ramus. Gal tos ramybės tada ir reikėjo mano gyvenime iš po skaudžios netekties...

Susitikimai vis dažnėjo, ramybė peraugo į karštus meilės jausmus. Gera prisiminti pirmuosius nedrąsius bučinius, slaptus pasimatymus nuo tėvų, su kokiu džiaugsmu lėkdavau iš mokyklos pasitikti tave belaukiantį manęs... Važiuodavai šimtus kilometrų vien tam, kad valandai pabūtume kartu...

{pic:1}

Tie šimtai kilometrų, deja, virto į tūkstančius... Baigus mokyklą man teko važiuoti dirbti į Angliją, užsidirbti mokslams, ateičiai... Kaip liūdna tada buvo išsiskirti... Bet koks neapsakomas jausmas užliedavo mūsų širdis vėl po kelių mėnesių pamačius vienas kitą...

Mes žinojom, kad šis atstumas, tie keli baisūs metai tebuvo išbandymas mūsų meilei... Tiek man, tiek Tau visi artimieji sakė, kad mes taip neišlaikysim, kad anksčiau ar vėliau kuris nors pasiduos... Bet mes buvom stiprūs, tie ilgi vakarai šnekant telefonu, tos begalinės svajonės ir galiausiai meilė tikriausiai padėjo išlaikyti tai, ką turime šiandien...

Prisimenu tą vasarą... Ji buvo paskutinė vasara, kuomet dar buvome atskirai. Tada jau buvau įstojusi į universitetą, žadėjau dar metus dirbti ten ir grįžti. Tikriausiai Dievo stebuklas lėmė viską kitaip.

Anglijoje po šaunios atostogų savaitės su tavimi Lietuvoje pasijutau kažkaip keistai. Rodos, jaučiausi, kad nebetelpu savyje. Įvyko kažkas nuostabaus, mūsų sielos skilo pusiau – į pasaulį beldėsi mūsų meilės pumpuras, sūnus Titas... Gaila, kad apie savo tėvystę sužinojai telefonu ir ilgai dar reikėjo kentėti atskirai, kadangi Anglijoje išdirbau iki šešto nėštumo mėnesio. Jaučiausi be galo stipri ir sveika, skraidžiau tarytum rojuj...

Pagaliau grįžus, mes susisukome savo lizdelį, it paukščiai pavasarį ir džiaugėmės vienas kitu, džiaugiamės vadindami save tėvais ir tvirtai žinojome, kad joks atstumas, jokios likimo kliūtys negali tikros meilės nugalėti.

Dabar atėjo vėl nelengvas metas, kuomet tu išvažiuoji važinėti tolimaisiais reisais po Europą ir man tenka su sūneliu laukti tavęs ištisus mėnesius, taip, kaip tu laukdavai manęs... Bet tikiu, kad po nakties išauš aušra ir nebeteks mūsų meilei tokių išbandymų... O jei ir teks, mums jau niekas nebaisu.

Myliu tave, ačiū, kad esu puikus vyras ir tėvas.

Filmuke įamžinti mūsų santykiai, kokie mes buvome prieš susitinkant, kokie buvome draugystės Lietuvoje metu ir išsiskyrimo laikotarpis su vaizdais Anglijoje. Vaizdo kokybė prasta, kadangi pats filmukas kurtas prieš trejus metus ir neturėjau tada tiek patirties video kūrime.

Rasa (rainiukee)