Šiandien norėčiau papasakoti, kokią dovaną savo mažosioms įteikėme gimtadienio proga. Galbūt dar spėsite pradžiuginti savo gražuoles artėjančių Kalėdų metu.
Mūsų jaunėlė, priešingai nei vyresnioji,lėles pamėgo nuo ankstyvos vaikystės - jau metukų sulaukusi jas migdydavo, maitindavo, gydydavo. Taigi nutarėme, kad pats metas jai padovanoti tikrai gražią, kokybišką lėlę. Iki šiol namuose lėlių beveik ir nebuvo - tik viena nutriušusi, su išlaupytomis akimis, nes nelabai buvo jomis besidominčių. Tačiau šiemet lėlės ėmė dominti ir vyresnėlę, galbūt todėl, kad matė smagiai žaidžiančią sesę.
Paieškoje atradome lėlę Eleną iš puslapio tsatsa.lt. Smagu jau vien tai, kad lėles kuria lietuvė kūrėja, jos yra iš kokybiškų, patikrintų, saugių medžiagų. Lėlės veidas ir plaukai labai tikroviški, atitinkantys žmogaus kūno proporcijas. O smagiausia, kad lėlė Elena ne šiaip lėlė, bet mergaitė iš senovės - jos apranga atitinka XIV amžiaus Lietuvos aprangą - aptaisyta linine suknele, vilnone sermėga, naginėmis, stiklo karoliais, tautinėmis juostomis lėlė skatina domėtis šalies istorija. Dabar lėlė jau turi ne tik archeologinius, bet ir tautinius drabužius (XIX amžius), kuriuos ir šiandien dėvi folkloro ansambliai. Elenos drabužius sukurti padėjo archeologė Daiva Steponavičienė.
Dar smagiau, kad lėlė Elena turi ir savo knygą, kurioje pasakojami Barboros Radvilaitės laikais gyvenusių vaikų nuotykiai. Knyga įtraukianti, įdomi, prikaustanti dėmesį. Man ir pačiai labai patinka skaityti tas istorijas, nukeliančias į senovės Lietuvą, o taip pat ir mokančias gerumo, atjautos, pagalbos kitiems. Žemyna mielai klausosi skaitomos knygos prieš miegą, apsikabinusi savo Eleną.
Mūsų šeimai šios lėlės tapo lyg šeimos narės - dėl savo stiliaus galės keliauti su mumis ir į gyvosios archeologijos renginius, ir į senovines baltų šventes, sueigas, festivalius, taip palaikydamos mergaitėms kompaniją. O ir mamai tai puikiausias žaislas - dabar galėsiu siūti senovines sukneles ne tik šeimai, bet ir mergyčių lėlėms.
