Mokomės namuose arba motinystės pamokos

Mano mažosios šią žiemą, rodos, serga ir serga, o ir aš pati spėjau ir roto viruso, ir gripo paragauti. Tos sirgimų dienos namuose man pačios sunkiausios - vyresnėlė nelanko darželio, išeiti iš namų ir kažkur sudalyvauti ar nors žaidimų aikštelę aplankyti irgi tabu, o dar jei ir savijauta ne kokia… kai visą naktį drebėjusi su temperatūra ryte turiu keltis ir eiti virti pusryčių, spręsti vaikų konfliktų, užimti mažuosius, tikrai nebūna pats lengviausias laikas namuose, o ir mintys visokios sukasi galvoje, bet, atrodo, tuo metu ir daugiausia mokausi.

Aš esu žmogus

Įsivaizduoju, kad daugelis mamų skaito straipsnius apie vaikų auklėjimą ir ugdymą. Ir aš skaitau, tik dažniausiai jie man nepadeda, o varo į neviltį. Štai kad ir tokios antraštės: “ko nesakyti, kad nesugadintum vaikui gyvenimo”, “10 frazių, kurios daro vaikus nelaimingus”, “kaip nesugriauti savo vaiko savivertės” ir pan. Tuose straipsniuose tėvai mokinami pozityvaus auklėjimo taisyklių ir neauklėti vaikų pasitelkiant psichologinį smurtą. Tik nepastebima, kad tokie straipsniai yra psichologinis smurtas prieš tėvus. Štai jei supykęs besiaikštijantį dvimetį pasodinsi ant kėdutės pagalvoti apie savo elgesį, jis tikrai galvos, koks jūs žiaurus ir neteisingas ir atsiras siena tarp tėvų ir vaikų, o jūsų santykiai niekada nebebus artimi. Jei pasitelkę jėgą atitrauksite vaiką nuo krečiamos išdaigos, jis praras pasitikėjimą savimi ir visą gyvenimą bus nuolankus stipresniems už save. Jei pakelsite balsą, pavadinsite vaiką žiopliu ar dar kaip nors, tai jau nė nebesvajokite, kad pavyks iš jo išauginti ką nors panašaus į žmogų. Mane visa tai varo į neviltį, nes bandydama laikyti visus keturis, o kartais ir penkis namų kampus, namuose turėdama kūdikį ir trečių metų krizės ištiktą vyresnę sesę, kartais visai nemiegojusi naktimis, ne visada galiu pritūpti ir žiūrėdama į akis klykiančiai dukrai pasakyti - tu pyksti, tai praeis, suprantu, kaip tau pikta. Kartais tiesiog liepiu liautis svaidyti žaislus ir TUČTUOJAU nustoti klykti ir atsisėsti ant kėdės. Ypač jei tuo metu, kai vyksta ši scena, mažoji būna iki ausų išsimaudžiusi savo š…, nes šiuo metu pamažu pratinamės prie puoduko. Paskui, vaikams užmigus pietų miego, dėl visko gailiuosi ir mąstau, ar tikrai mano vaikai užaugs savim nepasitikinčiais, nesavarankiškais banditais, nes ėmiau ir nesusivaldžiau…

O paskui pamačiau filmą, net pavadinimo nepamenu, nes dažnai įsijungiu filmus tiesiog fonui namuose palaikyti. Ten susipyko dėdė su savo globojama dukterėčia ir, žinoma, jis prikalbėjo mergaitei visokių negražių dalykų. Paskui ji verkdama jo paklausė:

-Ar tu tikrai taip apie mane galvoji?

O jis jai atsakė:

-O kai tu mane pavadinai kvailiu, ar sakei, kad manęs nemyli, nes nenupirkau tau ledų, irgi taip iš tiesų galvojai? Kartais supykę mes prikalbame dalykų, kurių net negalvojame, kurių nenorėjome pasakyti.

Atrodo, tokia paprasta, žmogiška, net akivaizdi išmintis, bet tai padėjo man nebesigraužti. Be abejo, aš ir toliau stengiuosi kuo pozityviau ir teisingiau spręsti konfliktus su vaikais, tačiau leidžiu sau būti ir tiesiog paprastu, pavargusiu žmogumi, o ne tobulai užrpogramuotu kompiuteriu, kuris sugeba į kiekvieną konfliktą reaguoti vienodai: “suprantu, tu pyksti, bet pykstant žmonėms spirti negalima, eik spardyti sėdmaišį.” Turbūt pamažu namuose mokausi būti savimi ir nebesmerkti savęs už žmogiškąją prigimtį, ypač tada, kai naktį temiegojau vos porą valandų slaugydama sergančias mažąsias.

Vaikas turi tai mokėti

Dabar labai populiaru dalintis tomis lentelėmis, ką turi mokėti konkretaus amžiaus sulaukęs vaikas. Tai tarsi priekaištas tėvams - jūs esate tokie pavargę, nes nepriverčiate savo trimečių padėti jums buityje, o viską darote patys. Žinoma, jūsų trimetis nepastatys pats naujo namo, bet užtat gali nurinkti indus po valgio, išmesti saldainių popierėlius į šiukšlinę, pašluoti grindis, susirinkti žaislus į žaislų dėžę… tas sąrašas - gyvas priekaištas.

Vieną rytą vėl jį pamačiau, kaip tik tą rytą, kai guodžiausi draugei, kad mano namuose ir su dviem vaikais chaosas, tad turbūt svajonę susilaukti penkių vaikų teks pamiršti, nes juk išprotėsiu net ir su trimis. Bandymas susitvarkyti bent jau mano gyvenime virto Sizifo darbu, nes jei visi namuose, tai vieną kampą aš tvarkau, o kitą žiūrėk jau kuičia. Dar kartą atidžiai perskaičiau tą sąrašą, vildamasi suprasti, ką aš darau ne taip, kodėl mano trimetė ir vienmetė dukros nepadeda man susitvarkyti to chaoso, ko jos nesugeba, ką turėtų sugebėti pagal amžių.

Bet skaitydama darbų sąrašą suprantu, kad mano vaikai tikrai GALI susidėti žaislus į dėžę, nurinkti indus po valgio, pašluoti kambarį, padžiauti skalbinius ir dar daugiau. Tik klausimas, ar NORI. Sugebėti atlikti tuos darbus yra viena, kai nori, tikrai juos ir atlieka. Klausimas, kaip motyvuoti juos tai daryti. O čia ir yra didysis darbas, kuris atima dar daugiau laiko ir buities darbų būna atlikta dar mažiau. Tikrai pritariu, kad mokyti tvarkytis vaikus yra labai svarbu. Tačiau nuo to namai tvarkingiau neatrodys.

Pažaidėme su Lego. Įvertinu: jei pati sudėsiu lego į dėžę, grindys atsilaisvins per 10 minučių, o jei liepsiu tai atlikti trimetei, mes mažiausiai 20 min. Ginčysimės, ji grius musulmono poza ir verks dar pusvalandį, paskui aš paimsiu ją už rankų ir aprimusią, bet vis dar kūkčiojančią nusivesiu rinkti lego ir vedžiodama ją nuo detalės prie detalės kažkaip surinksiu tą konstruktorių. Įvertiname: ar tikrai dabar, kai jau esu gerokai pavargusi ir metas ruošti pietus, turiu laiko maždaug valandos trukmės konfliktui ir jėgų tą konfliktą gražiuoju išspręsti? Lego surinkau pati.

Tačiau grindis išplovėme trise. Daviau abiems dukroms po šluostę, įpyliau nedaug vandens, nes numačiau, kad jis bus išpiltas. Maždaug pusvalandį jos kiaurai permirkusios mazojo šluostėmis po kambario grindis, o aš su trečia šluoste jas sausinau. Maždaug pusė trupinių taip ir liko gulėti ant grindų, bet apsimeskime, kad jos bent kiek švaresnės, o dukros gavo vertingą malonaus tvarkymosi pamoką. Taip, trimečiai gali atlikti nemažai buities darbų, bėda ta, kad jie labai dažnai vis dar sako “ne”, kad ir ką tu jiems siūlytum, nes bando įgauti savarankiškumo, atsiskirti nuo tėvų, juk apie tai irgi labai daug straipsnių.

Ko išmokau? Nebematuoti savo vaikų gebėjimų pagal kažkieno sukurtus formalius standartus ir nesigraužti, kad jų neatitinkame. Juk mano dukros jų neatitinka nuo pat savo gyvenimo pradžios.

Ir pabaigai…

Bandžiau papasakoti savo dukrai apie pavardes, na, žinote, yra koks nors Stasys, jo žmona bus Stasienė, o dukra Stasytė. Panašiai ir su kiškiais. Tėtis - kiškis, mama - kiškienė ir maži kiškiukai. Po kurio laiko:

-Mama, aš esu žuvytė, o tu - mama žuvienė.

Sveikatos visiems ir gražių likusių žiemos dienų :)

Akys Girioje photography nuotr.