Mokomės mitologijos: Pasaulio medis mažyliams

Tą dieną ant mūsų sienos atsirado ypatingas rudeniškas medis – mūsų šeimos Pasaulio medis. Pasaulio medis baltų (ir daugelio kitų indoeuropiečių) mitologijoje yra vaizdinys, kuris išreiškia mūsų visatą. Tai simbolinis visatos paveikslas, o kartu ir vienas svarbiausių mitologinių vaizdinių, kuriuos turėjo mūsų protėviai.

Pasaulio medžio kamienas sujungia svarbiausias sferas – požemį, kur patenka mirusieji, žemę, kur mes gyvename, ir viršūnę, kurioje gyvena dievai. Visos šios mitinės sferos yra susijusios ir palaiko viena kitos gyvybę, kaip medžio gyvybei reikalingos ir šakos, ir lapija, ir kamienas.

Kiekvienoje mitologijoje patys svarbiausi klausimai – iš kur atsirado mūsų pasaulis ir gyvybė jame, – nes tai klausimai apie mus pačius ir mūsų esmę. Bėda ta, kad šis vaizdinys ir už jo slypinti filosofija yra pernelyg sudėtinga ne tik vaikams, bet ir dažnam suaugusiajam. Tad kaip Pasaulio medžio vaizdinį ir jo kosmologiją papasakoti vaikui?

Ruduo ir nuo jo neatsiejamas spalvotų lapų vaizdinys pakišo puikią mintį. Su vyresniąja dukra Žemyna (gruodį jai sueis treji) griebėme didelį popieriaus lapą. Juodu flomasteriu nupiešiau kamieną.

– Ką mes piešim? – paklausė ji.
– Medį, – atsakiau. – Čia bus kamienas. O dabar reikia ir lapų, ir šakų. Gal nupieškime savo rankas?

Apvedžioti savo rankas yra vienas mėgstamiausių jos dailės užsiėmimų. Man atrodo, ne tik todėl, kad apvedžiojimas padeda nupiešti kažką turinčio formą (iki šiol ji piešia visokias raizgalynes makalynes), bet ir todėl, kad tai JOS ranka – kažkas asmeniško ir padedančio suvokti savąjį AŠ. O man būtent to ir reikia – būdo, kuris leistų mūsų Pasaulio medžiui suteikti gyvybės, asmeniškumo, sieti save su pasauliu, suvokti, kad šitas medis leidžia mums gyventi, išreiškia mūsų gyvastį ir gyvenimo prasmę. Ir mūsų ryšį su protėvių vėlėmis ir dievais, su kitomis gyvomis būtybėmis, bet apie tai – šiek tiek vėliau.

Taigi mes apvedžiojome jos ranką, paskui ir mamos, ir tėčio, ir mažosios sesės.

– Čia mūsų šeimos rankos, mes visi esame šio pasaulio dalis, o tas mūsų pasaulis atrodo kaip medis, – sakau. – Dabar reikia nuspalvinti. O lapai bus spalvoti, nes ruduo.

Taigi mes prisilietėme ir prie metų laikų, ir prie mitologijos. Nuspalvinome tą medį, linksmai terliodamos guašą. Paskui man tereikėjo su juodu guašu išryškinti medžio ir šeimos narių rankų kontūrus. Palikome piešinį išdžiūti. Mano dukra dabar žino, kas yra Pasaulio medis, kad rudenį jo lapai nusidažo įvairiausiomis spalvomis, kad mes visi esame to pasaulio dalis. Bet ji dar nežino, kas gyvena prie medžio šaknų ir kas gyvena medžio viršūnėje. Taigi prie piešinio mes dar grįšime. Apie požemį ir jo gyventojus papasakoti dabar puiki proga – artėja Vėlinės. O apie medžio viršūnę papasakoti labai tiks Kalėdų proga. Įdomu kodėl? Teks šiek tiek palūkėti ir jums, būtinai apie tai dar parašysiu.