Mokomės mitologijos: Lygiadienis

Praėjusį kartą pasakojau, kaip ant mūsų sienos atsidūrė Pasaulio medis ir ko mes išmokome jį piešdamos. O štai neseniai atšventėme ir lygiadienį – diena susilygino su naktimi ir dabar pamažu keliausime į tamsos ir Vėlių metą. Mūsų šeima lygiadienį paminėjo ant Punios piliakalnio Alytaus rajone su vietos bendruomene. Piliakalnis išties įspūdingas. Pasitaikė ir oras nuostabus, tad vaikai turbūt paskutinį kartą šiais metais galėjo voliotis ir ropinėti ant žolės.

Šventę jos matė, tačiau jos prasmė liko neaiški, tad teko ir vėl griebtis pasaulio medžio mitologijos. Kol tėtis su dukrelėmis sekmadienio popietę leido Bernardinų sode, aš ėmiau siūti Saulę ir Mėnulį. Tai buvo staigmena! Žemyna visa vakarą žaidė su tais dangaus kūnais, pareikalavo dar, kad pasiūčiau ir žvaigždę su debesiuku, o naujuosius žaislus pirmadienį išsinešė ir į darželį. O man tai leido parodyti, kaip vienoje Pasaulio medžio pusėje teka Saulė, o kitoje – Mėnulis. Kaip jie sustoja viename lygyje ir diena sutampa su naktimi.

Siūname Saulę

Pirmiausia iš raudono (tiktų ir oranžinis) veltinio išsikerpu Saulės trafaretą.

Paskui iš geltono veltinio išsikerpu du geltonus apskritimus ir prisiūnu juos iš abiejų pusių.

Susiuvus kiek daugiau nei pusę siuvinio, prikemšu vilnos kamšalo ir pabaigiu siūti.

Akytes padarau iš karoliukų, šypsenėlę išsiuvinėju.

Štai ir mūsų Saulė motinėlė.

Siūname Mėnulį

Išsikerpu dvi Mėnulio puses iš balto veltinio, būtinai su nosimi. Manau, kad dangaus kūnus vaikams svarbu personifikuoti. Taip jie geriau įsisavina, kad jie buvo laikomi šventais, kad juos reikia gerbti ir mylėti, kad jie mums naudingi, kad jie gali veikti mituose.

Susiūnu dvi mėnulio puses lininiu siūlu, kad atrodytu sidabriškas.

Akis ir burną išsiuvinėju. Štai ir viskas.

Mėnulis ir Saulė taip rūpėjo, kad net nepavyko normaliai su jais nusifotografuoti.