Mik, princesyte, miegok, mažutėle

Tokią lopšinę savo dukrytei sukūrė mama Gintarė.

Štai Birutė atsikėlė,

Dar šukuotis nesuspėjo,

Bet linksmutė kaip saulytė

Ropščias iš savos lovytės –

lekia žadinti mamytės.

Ją rankytėm apkabina,

Bučinukais apdalina...

Ir mamytė šypsos savajai saulytei –

Taip smagu širdelėj būna,

Kad mažutė jos dukrytė

Taip gražiai pažadina mamytę

O kad Birutėlė augtų sveikutėlė,

Kad ligelės jos nespaustų –

Geria pieną ši daili mergytė,

Ne retai - kiekvieną dieną!

Gal dėl to taip greitai auga,

Kad pienukas vaiką saugo?..

Gal dėl to taip greit bėgioja?

Nė minutei nesustoja!

Nei mamytė, nei tėvelis,

Net šunelis su katyte,

Jos pavyti nebegali...

O į lauką ji išėjus

Šypsos dėdei ir kaimynui,

Dar senelei prie gėlyno...

Ji draugauja su visais –

Ir mažais, ir dideliais.

Tik su šaukštu nelabai –

Viską valgo ji su pirštais

Taip lengviau ir daug skaniau

Ir pavalgo ji greičiau,

O po to, kaip koks kačiukas

Bėga žaist su savais žaisliukais..

Visą dieną nesustoja –

Lipa, šoka, trepsi ir bėgioja

O veliau, jau vakare,

Taip pailsta ji staiga.

Štai, žiūrėk, ji jau sapne…

Mik, princesyte, miegok mažutėle,

Rytoj vėl žadinti mamytę galėsi.

Gintarė Petraškaitė