Mažosios Darytės atradimai

Aš mergytė, vardu Darytė. Augu sveikutė, kaip ir visi vaikučiai. Pirmą kartą platesnį pasaulį pamačiau būdama 7 mėnesių, kai pati savarankiškai atsistojau lovytėje. Kaip man buvo smagu, nes viska mačiau, kas vyksta aplinkui.

Hmm...kodėl aš sliekutis?

Galėjau stebėti, ką veikia mano tėveliai ir vyresnioji sesutė. Aišku, kai pamiršdavau laikytis (nes galvojau, jog esu didelė), buvo ir skaudžių griuvimų. Bet tai nesvarbu, palyginus su galimybe matyti pasaulį.

Vėliau dažnai mamytė mane palikdavo ant žemės žaisti, o pati eidavo į virtuvę. Kartais su manimi žaisdavo sesutė, bet ir ji kartais pabėgdavo. Tad teko man pačiai kažkaip keliauti. Bandžiau judėti ir pasiekdavau virtuvę, tik kažkodėl tada mama mane sliekučiu vadindavo. O aš maniau esanti didvyrė.

Bet ilgai sliekučiu savęs neleidau vadinti, nes pajutau, jog galiu judėti keturiomis. Kiek tada buvo laimės! O judėjau labai greitai. Galėjau visur nueiti, laikytis, atsistoti. Oi koks smagus gyvenimas prasidėjo! Jahooo...

Suknelės tik trukdo

Veliau atradau sienas, už kurių laikydamasi galėjau keliauti, o ten, kur sienų nebuvo – vėl kelionė keturiomis. Taip keliavau beveik keturis mėnesius. Tiesa, kai atėjo pavasaris ir išlindo saulutė, mama pradėjo mane rengti kažkokiomis medžiagomis, kurias suknelėmis vadino.

Kaip ji džiaugėsi, kad aš dabar panaši į mergytę, bet man jos visai nepatiko. Eini keturiomis, o tos suknelės kraštai painiojasi, tad teko išmokti vaikščioti ne keturiomis, bet stačiomis kojomis. Oi, kaip visiems juokingai atrodžiau. Niekas nesuprato, jog man kitaip nepatogu.

Bet vieną dieną, likus kelioms savaitėms iki pirmojo mano gimtadienio, tėvai sugalvojo kažką namie keisti. Nuvažiavome visi į didelę parduotuvę, kurioje tėveliai nupirko didelį gabalą kažkokios medžiagos, kurią vadino kilimu.

Aš jau – didelė!

Grižus namo užmigau. Prabundu, o kambario grindys tuščios, pusę lovos nėra. O ir mane su lova išstūmė į koridorių. Tėtis su mama plovė grindis, o su manimi tuo metu žaidė sesė. Po to ant švarių grindų jie pradėjo tiesti tą kilimą. Mums su sese buvo įdomu, kas tai, nors tėtis ir pyko, kad įsitaisėme ant kilimo.

Nežinau, kas man tada buvo taip įdomu, o gal norėjau tiesiog pasveikinti tą kilimą, bet atsistojau ir... nužingsniavau juo. Kiek džiaugsmo buvo mamytei! Ji griebė mane į glėbį ir visą išbučiavo. Net akytėse mačiau ašarėlę.

Nuo tos dienos prasidėjo naujas gyvenimas. Supratau, kad galiu būti didelė, kad galiu dar daugiau pasiekti, atidaryti spintas, pagauti sesutę. O ir tėveliai jau džiaugiasi, kokia aš jau didelė mergaitė!

Mama Jurgita