Ar atsimenat kaip vieną gruodžio dieną aš iš paprastos mamos tapau versle ir įkūriau "Pienišką debesėlį?" http://www.mamyciuklubas.lt/naujagimis/versli-mama-pienisko-debeselio-ikureja-turi-pienisku-klausimu-29948/
Hubertui šiandien 1,8 m. ir aš kartais spėju pagalvoti vaikui reikia manęs ar mano pieno... Kas dieną vis akivaizdžiau, kad mamos meilę mažylis matuoja pieno lašeliais. Dažnam keista mintis, tikiu, šmėsteli pamačius/ sužinojus/ išgirdus, kad savo mažylį (kuris lyginant su kitais tokio amžiaus mažyliais atrodo kur kas didesnis ir sukuria dar didesnį netikrą „juk toks jau didelis“ įvaizdį) maitinu pati. Aš pati dėl to rami ir kompleksų nejaučiu. Man atrodo labai normalu beveik dvimečiui padėti kotletus virškinti mamos pienu. Ir visas replikas (koks jau ten pienas, ką jis ten gauna, jau nereikėtų ir pan.) praleidžiu pro ausis. O mano vaikui „kokio jau ten blozno“ pienuko reikia kaip oro. Toks jausmas. Paguodai, artumui, pasitikrinimui, saugumui, užuovėjai, laimės kibirkščiai.
Ir man nėra geresnio jausmo už žinojimą, kad mano šeima visai šalia, saugi ir laiminga šaukiasi sapną, o žvelgiant į mažylio ramybės pilnas akis, kai dar vos jaučiami lūpų kampučių kilstelėjimai, tas saugumo jausmas sustiprėja tūkstančius kartų. Idiliška ramybė besismelkianti pro mažiausią širdies kišenėlę, jausmo vingį. Tokia ramybė, apie kurią kalbama banalių atvirukų linkėjimuose ir tokia, kurią tikrai ne visi dar skubėjime spėjo šiandien pajusti.
Ilgas žindymas (virš metų drįstu vadinti ilgu) mane labai teigiama prasme pririšo prie savo vaiko. Man niekada nekilo mintis kaip pabėgti nuo vaiko, kaip tik kaip laiku pas jį sugrįžti. Mažylis gali turėti pačius mylinčiausius senelius, myluojančius krikštatėvius, ir dar pusę giminės ne tik tame pačiame mieste, bet ir kaimynystėje, ir vis tiek niekas negalės pabūti su žindomu vaiku nors vieną naktį. Net dėl labai rimtos progos. Pavyksta susitarti pratempti valandą ar net dvi po vidurnakčio, bet visai nakčiai net pati nepalikčiau kokiam „baisiam“ entuziastui (ai; na vieną naktį gali ir paklykt, galiu neišsimiegoti, o vaikui nieko juk neatsitiks). Gal dėl to ramia širdim planuoju tik šeimai tinkančias atostogas ir absoliučiai neskauda širdies, kai ji ilsisi banalioje, bet idiliškoje ramybėje, o ne šoka miesto naktiniame gyvenime.
Ir vis dėl to po mažu kaupiu priežastis nutraukti su vaiku mūsų pieniško debesėlio istoriją. Aiškiai jaučiu, kad ta diena visai netoli. Reikia tik pasiryžimo ir nusiteikimo. Rodos, norisi išjausti iki galo, atsižiūrėti į virpančius lūpų kampučius. Suvokiu, kad reikės auginti kitokią mamos ir vaiko meilę, kurti kitokius mūsų santykius, tik ta mintis man truputį suspaudžia širdį...
Aš irgi ilgai maitinau dukrytę. Nuostabus tai dalykas. Vaikutis praktiškai visai nesirgo (o taip pat ir aš). O kur dar dvasinis ryšys...Kai prisimenu, tai norėtųsi vėl ir vėl maitinti. Gaila, kad laiko atgal neatsuksi. Taip gražiai, šiltai, Pypse, parašei😀🌷
Pritariu visu šimtu procentų!Aš kai maitinau dukrą ir sūnų iki dviejų metų tai visa tai iš aplinkinių irgi girdėdavau.Kadangi buvau davusi žodį maitinti iki dviejų,tai visiškai nekreipiau dėmesio į aplinkinių kalbas.Ir kad jūs žinotumėt kaip man trūksta šitų akimirkų kai aš ir mano mažylis esame tik mudu du😀Kurį laiką nustojus maitinti aš dar vis norėdavau paėmusi ant rankų nusiraminimui duoti krūtinę.Bet mano mažyliai patys nsprendė atėjus dviejų metų amžiui kad jiems to nebereikia😍
ačiū😀
pataisiau 😀
vieną*