Mamos rašo: ate pieneliui

Žiūriu į miegantį sūnų ir galvoju – koks nuostabus stipruolis. Pirmą kartą su temperatūra kovoja vienas. Iki šiol įsitaisydavo pieniško debesėlio apsuptyje ir, rodos, niekas nebaisu nei jam, nei man. Kažkaip nejučia šventai įsitikini pienišku stebuklų ir visi sunkumai šimteriopai lengviau pakeliami. Gal dėl tos pačios priežasties jei susirgo iš karto kaltinti imu tą, kuri nutraukė pieniško debesėlio istoriją... Ir,  laimei, tekstą apie maitinimo nutraukimą (reikėjo pasitikslinti ką daryti su pieno pertekliumi) perskaičiau jau įpusėjus mudviejų su mažyliu naujų santykių kelionę. „Vaikas patiria emocinę traumą staiga netekdamas įprasto maisto, nusiraminimo šaltinio ir dar prarasdamas galimybę būti su mama. Vaiko kūnas turi greitai persitvarkyti virškinti vien tik kitą maistą ir nebegauti iš mamos pieno be tik maistinių, bet ir virškinimą gerinančių medžiagų. Taip pat imuninė sistema staiga netenka svarbios paramos. Vaikas turi greitai persiorientuoti į naujus nusiraminimo būdus ir tie būdai ne visada gali būti tinkami. Ir taip pat skubiai reikia keisti santykius su mama, vietoje vienų nutrūkusių sukurti kitus”.  Ir, laimei, mano tėtis išpyškino litaniją apie tai, ką sau galvoju nutraukdama maitinimą, kol vaikui nėra nė dviejų  tuomet, kai mes su mažyliu jau buvome  rimtai susitarę. Nes vien šie du pamokymai nuskambėję kiek ankstėliau būtų mane dar bent keliom dienom pristabdę. Iki šiol mane labiausiai stabdė neigiama patirtis su pirmagimiu.  Kažkodėl visą savaitę naktimis pasikeisdami su vyru vaiką ištisai nešiojome,  pietų miegui užmigdavo irgi tik nešiojamas. Galiausiai  pienuko jau nereikėjo, bet niekaip nemokėjo pats užmigti, kas dieną jaučiausi pavargusi, nelaukdavau nei pietų, nei vakaro laiko.  Bet skaudžiausia buvo, kad nesugebėjau susitarti su vaikeliu. Pasakau, kad nebėra pienelio ir vėl pasiduodu jo prašymams, galiausiai vėl meluoju nėra ir vėl noriu pasidalinti lašeliu. Taip besidalinant kartą vyrui trūko kantrybė, išplėšė vieną naktį kone iš glėbio ir pasakė viskas. Iki dabar man skauda širdį, kad pieno istoriją nutraukėme visiškai tam nepasiruošę. Todėl dabar ilgai kaupiausi, kas dieną kalbėjausi su savo mažyliu, pasakojau ir ruošiau pasakyti pienukui ate.Atsibudome kaip įprastai vėlyvą rytą. Aš jau tvirtai  jutau atsisveikinimo nuotaiką. Mažylis kaip nujausdamas įniko ne juokais. Gerai, mėgaukis, atsiragauk, pasisemk visko ką tikiu teikia mamos pienukas geriausio ir pasakyk ate, daugiau nebebus. Ba –ba sakau vaikiška kalba. O jis man ne, ne ir purto galvytę. Gerai, mėgaukis. Ir tada pasakyk ate ir bus ba – ba. Ne ne… Bet kokį dešimtą kartą arba maždaug po 1,5 val.  vaikas sako ate ir mojuoja rankytėmis, netgi šypsosi! Viskas, jau ate? Tikslinuosi, o mažylis klapsi rankytėmis ir traukia aukščiau mano antklodę. Atsikvėpiu. Spėju pagalvoti, kad dabar tai jau tikrai nepastebėsiu kaip užaugs. Pabaiga...Visą dieną buvau šalia, rodžiau dėmesį, žaidėme.  Buvome ir išvykę, lyg pavargęs jau norėjo rankutes tiesti, bet  teta ramiu tonu pasakė, juk padarei ate? Vaikutis tik priglaudė švelniai galvą...  Pavakarę norėjo verkti,  bet didysis brolis pasiūlė muilo burbulus! O taip išsigelbėjimas. Užsikrykštė ir užmiršo.

Atėjo ir vakaras. Prieš akis laukė pirmoji naktis. Paruošiau naują antklodėlę  ir pagalviuką, parodžiau ir sudominau paveiksliukais, atsigulėme. Mažylis glaustėsi prie manęs ir tykiai verkė. Nė kartelio nebandė plėšyti marškinėlių ar plakti maskatuoti kojytėmis. Tiesa, aš ir pati nemenkai apsiginklavau - vyro megztinis su ilgu kaklu pasirodė mažiausiai kels pagundų. Galiausiai vaikas  atsigulė man ant pilvo ir aš vos girdimai dainavau: „myliu myliu spust, prie širdelės glust“  vis spustelėdama jį prie savęs. Tai truko gal dvi minutes ir pajutau kaip miega. Tą naktį atsibudo dar du kartus. Visuomet užsiropšdavo ant pilvo ir nurimdavau jausdamas spustelėjimus. Atsibudęs neverkdavo, o tik gailiai sakydavo mama mama mama....Kitą dieną leidomės į ekskursiją, stengiausi, kad mažyliui būtų veiklos. Dėmesio nukreipimui į pagalbą skubėjo  vaikiškos sultys, o jei dar su kokiu gražiu šiaudeliu! Gardžiai sultis ragaujant nebaisu ir priminti, kad pienukui jau ate padarėm.

 Kitą naktį užmigo klausydamasis pasakos, tiesa vis dar atsigulęs man ant pilvo. Trečią  vakarą jau pastebėjo naujus pataliukus, pats užsiklojo, su vyresnėlių prieš miegą susirado po žaisliuką. Užmigo klausantis pasakos. Naktimis kartais pasakydavo mama, bet suradęs mano veidą ar ranką iš karto nurimdavo.  Ketvirtą naujos pradžios naktį mažylis išmiegojo be nubudimų ir taip miega iki šiol. Aš vidurnaktį jau būnų išsimiegojusi! Buvau įpratusi keltis mažiausiai 10 kartų.Ir iš tiesų labai pasikeitė mūsų su vaiku santykis. Iki šiol jis nurimdavo ir jausdavosi saugus tik su pieno lašeliu lūpose.  Šiandien užtenka išgirsti mano balsą net jei esu kitame kambaryje, atsikelia su šypsena, ateina pasisveikinti. Anksčiau jei nubusdavome ne kartu, visą dieną bijodavo, kad vėl „dingsiu” ir nenulipdavo iš glėbio. Dabar norėdamas pasitikrinti ar mama šalia, atbėga ir susiraito ant pilvo, arba prisiglaudžia, visu svoriu, bet labai švelniai, neplėšo drabužių ir neverkia.Įdomus dalykas nutiko su nutrauktu pieneliu. Na galvoju apsidžiaugs  gėrių gėriu . Nusišypsojo, užsivertė stiklinaitę ir su baisiniu pasišlykštėjimu lydimu žodeliu biau (taip sakom vietoj visų fui ir kaka) spjovė viską lauk, rankyte puolė valyti liežuvį ir verkė turbūt labiau, nei pirmąją naktį be pienuko.  Taip va ramiai, bet neskaniai padėjome tašką pieniško debesėlio istorijoje. Ir pradėjome kurti naują pasakų ir prisiglaudimų palytėtą.

Jei tau sakys, kad neturi pieno, tau nebūtina tuo patikėti. Nepamiršk ir kitiems primink, maitini smegenim, o ne papais.