Kūdikystės pusiaukelėje

Lygiai prieš pusmetį į mūsų gyvenimą mažom pėdutėm atitipeno kūdikystė, - planuotai neplanuota, liepžiedžiais kvepianti. Pačius šviesiausius ir tyriausius kūdikystės metus mudu su vyru gavome išgyventi iš naujo, lyg savo: kartu su 6-tąjį mėnesį skaičiuojančiu sūneliu Antanu džiaugiamės naujais atradimais, mokomės reikšti emocijas, kalbėti, sėdėti, turime galimybę pažvelgti į tokius dalykus, į kuriuos suaugusiojo akimis galbūt niekada ir nepažvelgtume. Todėl, kalbant apie savo kūdikį, nejučia ima šmėžuoti žodelis „mes“: MES vystomės ir tobulėjame kartu, - LYG VIENAS.

Metų pusratis apsisuko akimirksniu: nespėjau pastebėti, kaip ir kada šitiek nuėjome, o dabar jau tenka stabtelti pusiaukelėje. Pusmetis - palyginti nedidelis laiko tarpsnis, bet per jį įvyko tiek daug ir taip reikšmingo. Prieš pusmetį ant rankų laikėm gležną, vos kelioms valandoms per parą prasibundantį mažulėlį. Po pusmečio tas mažulėlis, ūgtelėjęs visais 17 cm ir pasunkėjęs maždaug 5 kg, nerimsta nešiojamas, daug „kalba“, beveik sėdi, savomis rankytėmis siekia jį dominančių daiktų, juos tyrinėja, paskui, greit pabodusius, meta ant grindų. Po pusmečio mūsų mažulėlis tam tikra prasme tapo brandus: įveikė ankstyvosios kūdikystės ir pasiekė brandžiosios kūdikystės lygmenį (oho, kaip reikšmingai skamba).

Per pusmetį mes:

* sustiprėjome fiziškai: išmokome nulaikyti ir sukioti į abi puses galvytę, pasigauti koją, perimti barškutį iš vienos rankos į kitą ir jį pabarškinti, vartytis abejopa kryptim – nuo nugaros ant pilvo ir nuo pilvo ant nugaros, gulint ant pilvo, suktis apie savo ašį, įsikibus į lovytės šoną, bandyti sėstis. Tiesa, savarankiškai šliaužti nemokame: Antanas šliužteli tik atsispyręs į kokį pagrindą, pavyzdžiui, lovytės kraštą, sofos atlošą arba mano ranką. Anksčiau mūsų mažiukas dar nesugebėdavo paimti daikto ir jo rankytėje nulaikyti, o šiandien jau tenka pasistengti, norint ką nugvelbto iš tos mažos rankytės atimti.

* Gerokai ištobulinome socialinius įgūdžius: išmokome šypsotis, reikšti emocijas, reaguoti į savo vardą, daug bendrauti, t.y. guguoti bei čiauškėti, pabandėme išartikuliuoti vieną kitą nelietuviškai egzotišką garsų derinį, bet, laimei ar ne, juos jau spėjome pamiršti. Šiuo metu dažniausiai išdainuojami garsai - „ma-ma-ma-ma“ ir „a-ja-ja-jai“ (ganėtinai lietuviški, tiesa?). Mūsų mažiukas, jau visai kaip suaugęs, reaguoja į mudviejų su vyru pašnekesius, stebėdamas mus besijuokiančius, lyg suprastų, iš ko juokiamės, pats pradeda juoktis; mėgsta „pakalbinti“ žaisliukus, bet dar labiau džiaugiasi, kai pats būna kalbinamas arba žaidinamas. Kaip tikras suaugusysis, mūsų Antanas jau moka reikšti jausmus, tiesa, pati raiškos forma kol kas keistoka: pavyzdžiui, meilė mamai reiškiama veido (ypač nosies) pakandžiojimu arba pažnaibymu, plaukų papešiojimu.

* Išmokome būti kantresni: iš pradžių mūsų mažiuką labai domino medžiaginės čežančios knygelės, kurios netrukdavo atsidurti burnytėj, o šiandien knygučių „skaitymo“ pobūdis šiek tiek pasikeitė - išmokome „skaityti“ kartonines bei popierines knygutes, be to, ne iš karto jas dėtis į burną, bet iš pradžių apžiūrėti, mano, mamos, skaitymo paklausyti, na, ir tik tada jas „paragauti“.

* 5-tą gyvenimo menėsį išsiaiškinome, kad, be pienuko, esama ir kitokių skonių, pavyzdžiui, daržovių. Tiesa, pati primaitinimo pradžia buvo labai sunki: prabėgus porai savaičių nuo pirmųjų košės šaukštelių išbandymo, Antanas vos įveikdavo pusę (gydytojos nurodytos) normos. Bulvę, kurią, gydytojos paliepimu, išbandėme pirmąją, Antanas įvertino labai skeptiškai – net jos draugystė su morka pasirodė kažkokia įtartina. O vat visai neseniai išbandytas moliūgas buvo iškart įskaitytas ir įtrauktas į valgytinų sąrašą.

Turbūt taip jau užprogramuota, kad visokie rūpestėliai, kuriuos per pirmąjį pusmetį teko patirti (pavyzdžiui, bandymai visokiais būdais pagausinti MP (nėštumo metu atrodė, kad pieno upės liesis neskatinamos), pilvo diegliukai, mažylio raumenų tonuso sutrikimas ir pan.), beveik spėjo užsimiršti. Kaip bebūtų, stengiuosi džiaugtis kiekviena mamavimo diena, o dar nėštumo metu pasitaikydavę svaičiojimai, kad į darbą grįšiu po metų motinystės atostogų, ima sklaidytis it rūkas. Juk dar po netruksiančio praskrieti pusmečio metų ratas jau bus visiškai apsisukęs, ir kūdikystės mėnesius pakeis vaikystės metai...