Kai vaikas nepripažįsta jokių NE!

Kokias priemones, drausmes taikyti vaikui, kuris jokiu draudimų nepripažįsta? Į šį daugelį tėvelių kamuojantį klausimą atsakys psichologai.

Ima mušti tėvelį

„Sūpuodama vos kelių dienų kūdikėlį susiduriu su broliuko vyresnėlio neklausymo problema. Esu būsima pedagogė ir vaikelio auklėjimas man pakankamai artimas. Žinau, taikau ir naudoju daug auklėjimo būdų ir metodų, tačiau niekaip su vyru nesuprantame, kodėl visgi karšta sūnaus prigimtis išlenda į paviršių“, – savo laiške rašo mama Kristina Dumčienė.

Mama pasakoja, jog prieš gimstant broliukui, vyresnėliui nebuvo drausta apžiūrinėti rūbelių, kūdikėlio transporto priemonių. Viską vyresnėlis išbandė. Niekada jo neskriaudė, aiškino ir kantriai bandė išdėstyti blogo elgesio pasekmes...

O dabar, prisipažįsta, „gėda kam vaiką parodyti“. Atėjus draugams aplankyti naujagimio, mamos teigimu, vyresnėlis suskuba paleisti automobiliuko modeliuku į galvą, puola prie visų daužyti tėvelį ir jokie gražūs pašnekesiai nepadeda.

Stengiuosi, kad neliktų nuošalyje

„Bausdavome – nuo paprasto pabarimo, uždarymo kambaryje ir pagalvojimo apie tai, ką padarė blogai iki, prisipažinsiu, pliaukštelėjimo per užpakalį. Pastarasis taip įaudrindavo mus su vyru, kad vos ne patys pradėdavome verkti. Skaudu, bet tik tai nors trumpam apramindavo sūnų“, – skaudulio neslepia K.Dumčienė ir susirūpinusi klausia, kaip geriau elgtis.

Kokias priemones, drausmes taikyti vaikui, kuris jokiu NE nepripažįsta. Mėto daiktus į naujai išdažytą sieną sakydamas: „tetis bars... nu nu nu... tetis čia daža“...

Neretai Kristina galvojusi, kad tai tėvelio dėmesio trūkumas, bet pati, sako, visuomet rūpestingai atsakinėjanti į kiekvieną „kas čia“, aprūpina sūnų ir stengiasi, kad neliktų nuošalyje ar broliuko šešėlyje. Tačiau ir pati, prisipažįsta, neretai gaunanti per veidą nuo savo dvimetinuko.

Rodos, viską supranta ir turėtų taip nedaryti, bet „piktieji velniukai“ susuka vaikui galvelę...

Vaikų psichologė Indrė Pajarskaitė: „Jausdami nerimą vaikai gali tapti piktesni, agresyvesni“.

Pirmiausia iš to, kad mama domėjosi ir ruošė vaikutį kūdikio gimimui, suprantu, kad yra labai rūpestinga, besirūpinanti mama. Išties ji darė labai gerus žingsnius, kad paruošti sūnų, tačiau gana dažnai mažyliai elgiasi priešingai mūsų lūkesčiams.

Šiuo atveju tai visiškai normali vaiko reakcija: vaikas taikosi prie naujų pasikeitimų, naujos pozicijos šeimoje (juk jis prarado vienintelio vaiko poziciją, o dabar tenka dalinti tėvų meilę ir dėmesį).

Ir toks stiprus pasikeitimas jo gyvenime kelia jam nerimą. Jausdami nerimą vaikai gali tapti piktesni, agresyvesni. Šiuo laikotarpiu labai svarbu tėvams būti kantriems, kuo dažniau žodžiu ir apkabinimais patvirtinti savo meilę.

Vaikas, atlikdamas visokius veiksmus, tikrinasi – ar tėvai jį myli tikrai tokį, koks yra, ką beiškrėstų.

Taip pat svarbu, kad gimęs kūdikis išties neatimtų viso tėvų dėmesio. Tad būtų gerai, jei tėvai (ar pasidalindami) galėtų skirti dėmesio tik tam vaikui – su juo kur nors nueiti, užsiimti kokia veikla, kur tam tikrą laiką visas dėmesys būtų skirtas jam.

Fizinės bausmės tik trumpam sustabdo vaiko elgesį, tačiau problemos nepanaikina, tik apsunkina – juk jis yra baudžiamas už tai, kad taip jaučiasi.