Kai Kapitonas kilus audrai palieka laivą pirmas...

Šios savaitės įvykiai privertė susimąstyti. Ar tikrai žodžio galia yra tokia stipri? Ar ištartas, parašytas žodis taip lengvai gali sugriauti draugų planus, ardyti šeimas, net kiršinti tautas, o gal priversti laivo Kapitoną užklupus audrai patį pirmą palikti laivą?  

Paimkime paprastą pavyzdį. Organizuojamas kruizas laivu po Viduržemio jūrą. Susirenka daugybė keleivių, ištroškusių kelionių pažinimo džiaugsmo, galų gale paprasčiausio poilsio. Visi puikiai nusiteikę. JAUNAS laivo Kapitonas taip pat ruošiasi startui. Tai jo pirma rimta kelionė į atvirus vandenis. Tik staiga jis netyčia nugirsta sinoptikų prognozes apie galimą audrą jūroje. Ką daryti?

Kapitono galvoje NEPAGRĮSTAI kyla daugybė padrikų minčių. Tęsti kelionę ir tikėtis, jog viskas baigsis gerai? Gal atšaukti šį reisą ir laukti palankesnių oro sąlygų? Gal startuoti anksčiau, kad laivas spėtų sugrįžti į uostą dar iki audros? O gal nerizikuoti keleivių...atsiprašau... labiau savo gyvybe (o gal kompetencija) ir neplaukti į jūrą?..

Kapitonas jaunas, nepatyręs, jis bijo audros, nes nepasitiki savo jėgomis, nežino, ar sugebės suvaldyti laivo šturvalą. Patyręs Kapitonas nekreiptų dėmesio į artėjančios audros ženklus, juolab, kad sinoptikai dažnai klysta. Jis tęstų kelionę toliau vien nenorėdamas nuvilti keleivių. Apskritai, juk jis - Kapitonas, svarbiausias žmogus laive.  

O kaip pasielgia jaunasis jūreiva? Jis daug nemąstydamas, pasidavęs emocijoms šoka iš laivo denio pirmas ir palieka keleivius likimo valioj. Kodėl? Išsigandęs sinoptikų prognozių dėl galimos audros ir įkalbėtas kelių jungų? Negana to, jis užsideda aukos kaukę ir pagrasina visiems keleiviams, jog niekada nebebus kapitonu ir apskritai dings iš savo gimtojo uosto.

Tik ką tai paveiks? Keleivius? Ar jie niekuomet nebekeliaus laivu? Gal sinoptikai niekada nebespės orų prognozių? O gal tai išgąsdins pačią audrą ir ji dings iš gamtos stichijų sąrašo? O gal tiesiog neliks bailaus, jautraus kapitono, kurį laikui bėgant visi pamirš, o į jo vietą stos kitas, kur kas stipresnis, nebijantis sunkumų ir tariamų audrų Kapitonas.  

O žinot kur slypi didžiausias paradoksas? Keleiviai pastatė paminklą kapitonui ir papuošė jį gėlių vainiku. Dėl galimos audros jūroje visi, net neįsigilinę į situaciją, kaltino sinoptikus ir gamtos stichijas. Keleiviai, užuot suvieniję jėgas ir ėmęsi iniciatyvos keisti situaciją, ramiausiai išlipo iš laivo ir bėgte pasileido ieškoti gėlių kapitonui, sugebėjusiam silpnumo akimirką nuleisti rankas.  

Susimąstykime, jeigu taip būtų iš tikrųjų. Jeigu kapitonai vos kilus audrai vandens stiklinėje mestų vairo šturvalą ir kaip tos žiurkės pultų iš laivo pirmi palikę keleivius... Keleivius, turėjusius gražių svajonių apie smagų poilsį krante. Kas būtų, jeigu šalies prezidentas atsistatydintų vos kilus neramumams vienoje iš partijų... Jei mama paliktų savo kūdikį ištikus pieno krizei ar bemiegėms naktims...   Tai penas pamąstymui...

Kristina