Kai ateina Dėdė Miegas

Kai ateina Dėdė Miegas

13. May 23:58 raganeleskisenele raganeleskisenele

Dažnai su vyru prisimename, kad vaikystėje į lovas šlepsėdavome po „Labanakt, vaikučiai“ laidelės. Iki jos reikėjo būti nuveikus visus rimtus darbus, atsigėrus pieno ir nusiplovus kojas. O tada jau be išlygų į patalus. Mūsų dukrytė dar „nepriaugo“ iki senosios animacijos, kurią, tikimės, pamėgs, ir galėsime išlaikyti filmuko prieš miegą tradiciją. Kol kas ritualai kitokie. Bet galiu tik pasidžiaugti, kad nuo pat pirmos savo dienos mažoji puikiai žino, kas yra naktis ir kada reikia miegoti. Kadangi gimė ryte, su nerimu laukiau vakaro, nusiteikusi, kaip čia reikės per naktį supti ir nemiegoti. Ypač po mamos pasakojimų apie mane, ilgai painiojusią paros dalis. Bet buvo priešingai, teko ilgai vargti norint prižadinti savo mažylę užkandžiams.

Dabar bandau suskaičiuoti, kad iki šiol tų mažai miegotų naktų buvo vos kelios (tfu, tfu, tfu). Net nuo pusės metukų prasidėjus miego regresui, poilsio pakako. Ir dar būdama užkietėjusi pelėda su nerimu laukiau, kada gi čia pradės keltis penktą ar šeštą ryto, kaip žadėjo draugės. Ačiū Dievui, kol kas be vargo miegame iki devintos.

Pietų miegelis lauke taip pat dar turi gilias tradicijas. Šiuo metu jis toks smagus, nes palydimas paukščių giesmių. O aš turiu pusantros valandos laiko skubiems darbams ir lėtam kavos gėrimui.

Vakarinio ritualo „vinis“ – lopšinės. Bet tos tikros damutei ne itin patinka. Labiausiai ją žavi lietuvių liaudies dainos. Negaliu prieštarauti šiems norams, nes nors ir nesu didelė folkloro gerbėja, bet liaudies dainos turi po kokius 10 posmelių, tad nereikia galvoti daug dainų. Paprastai užtenka pusantros.

O tada jau mano laikas knygai. Nežinau, ar pavydžiu savo vyrui, kuriam nereikia jokio ritualo – užmiega dar net nepasiekęs pagalvės.