Savo pirmuosius gyvenimo metus kūdikis yra visiškai bejėgis ir absoliučiai priklausomas nuo mūsų, tėvų, bet įpusėjus antrus metus prasideda vienas iš sudėtingiausių vaikystės etapų, dar vadinamas "mažąją paauglyste". Vaikas vystosi kaip asmenybė ir staiga tas mielas, bejėgis mažylis tampa nužsispyrusiu žmogučiu, kuris į viską visada reaguoja "NE!" ...Pažįstama?
Kas svarbiausia šiame tarpsnyje, ką turėtų žinoti tėvai?
Elgsenos psichoterapeutė Diana Zande apie vaiko dvejų metų krizę sako taip: "Dviejų metų krizė panaši į audrą - ji smarkiai šėlsta, bet vieną dieną baigiasi". Šis amžius - sudėtingas etapas tiek tėvams, tiek pačiam vaikui, kuriam visa tai reikia ištverti. Ir geriausias būdas kartu išgyventi - suprasti, kaip sunku vaikui.
Mažylis NEturi tikslo jums sugadinti gyvenimo arba kaskart supykdyti!
Mažylis NEturi tikslo jus "išvesti iš proto"!
Jis nesugeba susidoroti su savo jausmais ir emocijomis, jam sunku susidoroti su vidiniais pokyčiais. Būdamas pusantrų-dvejų metų jis sparčiai vystosi, įgyja naujų įgūdžių ir patirties, kad taptų savarankiškas.
Mes, suaugusieji, nepamename savęs šiame amžiuje. Ryškiausi prisiminimai siejami su vėlesniu amžiumi, arčiau paauglystės. Tada mums atrodė, kad tėvai mūsų nesupranta ir nežino, kas vyksta mūsų vidiniame pasaulyje.
Jei prisiminsite tuos jausmus, bus lengviau įsivaizduoti, ką jaučia dvejų metų vaikas. Toks "mažas ir neprotingas" mūsų - tokių suaugusių ir protingų - apsuptyje.
Vaikai šiuo laikotarpiu ugdo savo vidinę jėgą, kad galėtų patys išspręsti vienas ar kitas problemas. Suaugusieji neturėtų apriboti vaiko pastangų. Bandydami jam padėti, padarome meškos paslaugą - sumažiname jo troškimą pažinti pasaulį ir pasitikti naujus iššūkius.
Kiekvienas vaikas pats turėtų "užverti" vieną raidos etapą, kad galėtų pereiti prie kito - toks yra visavertis ir harmoningas vystymasis.
Nuo gimimo iki maždaug pusantrų metų pagrindinė užduotis - išmokti pasitikėti, būti tikram dėl saugumo ir palaikymo. Emocinė parama taip pat labai svarbi: jei man kažko reikia, žinau, kad tą gausiu.
Tėvų klaidos, kurios neretai daromos šiame laikotarpyje:
- Nepasiekiami
- Daug dirba
- Neima vaiko ant rankų
- Auklėjimo metodai, netenkinantys pagrindinių vaiko poreikių
- emocinis nepasiekiamumas (ypač dažnai pasitaiko, jei mamai buvo pogimdyvinė depresija)
- Mama nesugeba atpažinti mažylio siunčiamų signalų dėl šeimos problemų.
Dėl to vaikas negauna būtinų jausmų, emocijų, nesijaučia saugus, ima nepasitikėti savimi ir pasauliu. Vėlesniame amžiuje stresinėse situacijose jis nebeieškos jokios paramos, nes nebesitikės, kad prireikus kažkas bus šalia.
Kas nutinka nuo 1,5 iki 3-3,5 metų? Vaikas atranda nepriklausomybę! Iš mažojo mylimuko jis tampa gudriu žmogučiu, pasirengusiu užkariauti pasaulį, tačiau su sąlyga, kad mama ir tėtis kažkur netoli!
Tai labai svarbus amžius, kai ugdoma valia. NEnoriukai savo valios pastangomis pasiekia pageidaujamą dalyką.
Kuri mama nenorėtų, kad jos vaikas pasitikėtų savimi? Šiame vaiko amžiaus tarpsnyje mes, tėvai, paklojame jam ateities pamatus, kur bus sėkmių, nesėkmių ir pergalių, ir net jei kas nors nepavyks - jau žaugęs žmogus žinos, kad sugeba daug ką.
Savarankiškumas, atsiskyrimas įvyksta tik per konfliktus.
Mamos, kurios jau susidūrė su dvejų metų krize, gerai prisimena tuos momentus, kai mažasis vis bando ir bando tėvų ribas.
Vaikas išmoksta sakyti "NE", tai reiškia, jog "NEBUS TAIP, KAIP TU SAKAI"
Ir dar labai svarbus žodis "Mano!", kuriuo jis bando pasakyti "Aš - tai ne Tu, Aš esu Aš"
Kaip tėvams elgtis šiuo laikotarpiu? Diana Zande rekomenduoja:
- Neužgožkite vaiko per didele meile, leiskite jam "laisvai kėpuoti", atsitraukite šiek tiek. Žinoma, tuo pačiu stėbėkite vaiką, kad būtų saugus.
- Nešaukite "Neimk peilio - įsipjausi", geriau išmokykite juo naudotis
- Ne "nešokinėk", bet "peršok štai taip"
- Ne "nebėk per gatvę!", bet "Pirmiausia pažiūrėk į kairę, po to į dešinę"
- Sukurkite tokią aplinką, kad mažyliui būtų saugu ir įdomu joje gyventi. Tada jums nereikės kaskart jo gelbėti parkritus.
Tai vaikui - didžių atradimų metas, todėl leiskite jam tai padaryti. Nepykite, net jei ir atrodo, kad jis specialiai jus erzina. Patikėkite - jūs jam padėsite, jeigu leisite... Bet svarbu žinoti, kaip teisingai tai daryti!
