Augustės dienoraštis: "noriu į ligoninę" arba mažo vaiko jautrumas kūdikio skausmui

   Jau kurį laiką niekaip iš galvos neišgaruoja pokalbis, vykęs tarp manęs ir Augustės. Jis turi šiokią tokią priešistorę. Tad apie viską iš pradžių.

   Augustė per TV pamatė laidą ar reportažą apie tai, kaip mama atėjo aplankyti savo mažo kūdikio į ligoninę. Kūdikis buvo paimtas iš mamos. Specialiai tuo momentu TV nežiūrėjau, tiesiog jis buvo įjungtas ir kažką dirbdama tik "užmečiau akį" į tai, kas buvo rodoma. Net nebeatsimenu, ar tai buvo parodyta emocingai ar dar kažkaip. Tačiau savo vaiko emocijas, bežiūrint šį reportažą, tiksliai pamenu. Augustė su tokiu gailesčiu man pasakė, kad ten yra kūdikis ir jį paliko, kad kūdikis yra ligoninėje. Tąkart supratau, kad maži vaikai, žiūrėdami TV, gali suprasti, užfiksuoti ir įsidėti į širdelę daug daugiau nei mums atrodo. Pažadėjau sau, kad labiau kontroliuosiu TV, jog mano mažas vaikas nežiūrėtų tokių liūdnų istorijų.

    Jei nepameluosiu, po šio reportažo, rodyto per TV, praėjo keletas savaičių, kai Augustė priėjo prie manęs ir rimtu veidu sako: "mama, noriu į ligoninę". "Kodėl tu nori į ligoninę, Auguste?",- netekus žado klausiu aš (priminsiu, kad Augustė vasario mėnesį pati gulėjo ligoninėje dėl aukštos temperatūros, kur patyrė tikrai ne pačių maloniausių dalykų)."Ten yra kūdikis, jį paliko mama" - dėsto mano 2,8 m. mergytė, atrodo, neseniai dar tik pati iš kūdikiškų marškinėlių išaugus. Iš mūsų pokalbio suvokiau, kad Augustė nori būti šalia to kūdikio, kad jam nebūtų liūdna. Žinokit, sunku patikėti, kad mažas vaikas gali būti toks neabejingas kito mažo žmogaus skausmui.

   Mūsų vaikai - geriausi mūsų mokytojai. Šis pokalbis tarp manęs ir dukrytės tarsi sako "nepraeik pro šalį, padėk tam, kuriam to labai reikia". Ką tik MK perskaičiau, jog Vakaris - berniukas, beveik Augustės bendraamžis, sunkiai serga...

http://www.mamyciuklubas.lt/naujienos/treju-metu-vakariui-reikia-pagalbos-44281/

Jam ir pervedėme pinigėlių. Ačiū, tau, dukryte, už pamokas!