Augustės dienoraštis: ligoninės privalumai ir minusai

   Įsivažiavome į ligų "maratoną". Neseniai "Augustės dienoraštyje" rašiau, kad esu linkusi vaiko ligų negandas iškentėti namuose...Tačiau kartais viskas pasisuka visai ne ta kryptimi, kuria mes norėtume.

   Taigi, apie viską iš pradžių. Po dviejų antibiotikų kursų, pagaliau baigėsi dukrytei temperatūra ir kosulys (išsigydėme bronchitą). Ta palaima truko tik vieną dieną. Toliau, vėl - aukšta temperatūra ir jos "mušimas" Ibuprofenu. Tačiau, kai 40 laipsnių temperatūros Ibuprofenas nebesugebėjo "įveikti", man pasidarė baisu. Negaliu juk "įlysti" į vaiko organizmą ir pasižiūrėti, kas ten darosi. Surinkau greitosios pagalbos numerį ir mes su dukryte - ligoninėje. Ten praleidome 5 dienas. Per tą laiką "visu savo kailiu" pajutome jos privalumus ir minusus. Norime pasidalinti jais, gal kam pravers, kurių tai dar laukia ateityje.

Ligoninės privalumai (kodėl rimtai sunegalavus, verta sirgti ligoninėje): 1.Greiti tyrimai. Atsidūrėme ligoninėje naktį, tačiau tuoj pat buvo paimtas kraujo tyrimas. Kitą dieną buvo paskirta padaryti plaučių nuotrauką. Visa tai atliekant poliklinikoje, tai nevyksta taip greitai. 2.Kruopšti gydytojų apžiūra. Per tą laiką, kol gulėjome ligoninėje, Augustę apžiūrėjo nemažas būrys gydytojų. Jautėme ypatingą jų dėmesį: "iššžvalgyta" dukrytės gerklytė, ausytės, "išklausyta" širdelė ir plaučiai. 3.Procedūros. Palatos durys neužsidarydavo. Tai kraujo spaudimą tikrina, tai temperatūrą matuoja, tai "lašinę lašina", tai vaistukus neša, tai klausia, kiek skysčių išgėrėme. 4.Atsižvelgimas į tėvų nuomonę. Maloniai nustebino, jog gydytojai itin atsižvelgė į mano, mamos, pastabas apie vaiko sirgimą ir gydymą. Kadangi Augustė visai neseniai buvo gavusi dvejus antibiotikus, apie tai užsiminiau gydytojams ir pasiūliau neskubėti skirti dar vienų, nes kraujo tyrimai nerodė blogos situacijos. Į tai buvo atsižvelgta. Tik kai niekas negelbėjo ir aukšta temperatūra dar laikėsi keletą dienų, tiek mano, tiek gydytojų nuomonė buvo vieninga - reikia antibiotikų. Gydytojai atsižvelgė net į mano prašymą nebedaryti dar vienos plaučių nuotraukos(kam tiek daug tų rentgeno spindulių mažam žmogučiui, kai plaučiuose nesigirdi "karkalų"), kuri buvo Augustei daryta vos prieš keletą savaičių. 5.Bendradarbiavimas. Gal ir keistai čia skamba, bet dukrytės labui vyko tikras komandinis darbas tarp gydytojų ir manęs. Gydytojai manęs išklausinėjo viską apie Augustės neseniai persirgtas ligas, vartotus vaistus. Suvokiau, kad esu apdovanota nuostabia atmintimi: kiek dienų ir kada karščiavo vaikas, kiek dienų ir kokius vaistus vartojo ir t.t. Maloniai nustebino, kai gydytojai rodė Augustės kraujo tyrimų rezultatus, aiškino, ką jie reiškia bei kaip reikėtų elgtis, jei jie keistųsi į vieną ar kitą pusę. 6.Malonus personalas. Nuo gydytojų, sesučių iki slaugučių - visi buvo itin maloniai bendraujantys, besišypsantys, įkvepiantys geros nuotaikos, paslaugūs. Daugelis sakė, koks Augustė žavus, ypatingas vaikas. Manau, kad kiekvienam sergančiam vaikui ir jo mamai girdėti tokius žodžius - kaip sveikatos eliksyro išgerti. Sesutės, kadangi atlikdavo daugumą nemalonių procedūrų, buvo tarsi aktorės, kad tik vaikui sumažintų skausmą ir stresą.

   Visi šie išvardinti privalumai man padėjo jaustis saugesnei, ramesnei , užtikrintai, kad vaiko liga bus suvaldyta ir išgydyta pačiu geriausiu būdu. Širdyje jaučiu didelį dėkingumą visiems su baltais chalatais, kurie gydė dukrytę ir ja rūpinosi.

Ligoninės minusai: 1.Nuobodi aplinka. Jokių pramogų čia neradome. Visas penkias dienas ta pati niūri palata, iš kurios koją iškeldavome tik tada, kai vėdindavom palatą. Aš visą laiką galvojau, kodėl gi vaikų ligoninėse sienos neišpieštos kokiais nors linksmais personažais?...Mūsų sugalvota veikla, kad smegenys "nesusirgtų" iš nuobodulio: žaidimai su žaisliukais, atsivežtais iš namų; knygelių skaitymas; dainavimas, eilėraštukų sakymas; masažiukai. Kai visa tai Augustei pabosdavo, imdavo mano telefoną ir sakydavo "paganginam" (t.y. paskambinam. Skambindavom visiems, ką dukrytė prisimindavo). Arba - išsitraukdavo iš binto siūlą (bintu apvynotas kateteris, pastatytas rankytėje) ir juo tarsi metru išmatuodavo lovą, pradėdama skaičiuoti nuo dešimt iki devynių...Nors... šis "nuobodybės" punktas tik iš dalies - minusas... Turėjome daug laiko bučiniams, apsikabinimams, pasikutenimams, pokalbiams, kurie ne kartą mane privertė kikenti už pilvo susiėmus. Ne vieną akimirką aplankė jausmas, kad didžiausia laimė būti kartu su savo vaiku. 2.Neskanus, nekokybiškas maistas. Gavome su dukryte tą patį ligoninės maistą, tad žinojau, ką ji valgo. Beskonis maistas, kuris laimės mūsų širdelėse tikrai nepridėjo.Dar iki šiol prieš mano akis išlikęs vaizdas - nenusakoma pieniškų dešrelių spalva. Gelbėjo vyras, nešdamas mums maisto "lauknešėlius" iš namų. 3.Nepatogus miegas. Miegojome su dukryte vienoje lovoje, kadangi jai skirta lovelė buvo kūdikių lovelė, iškelta kone iki padangių ir deja, be galimybės nuleisti ją žemiau. Bijojau, kad dukrytė gali tiesiog iš jos iškristi. Suprantama, kad ligoninės lova- tai ne plati dvigulė...O dar ta "klijonkė" po paklode...Brrr...

   Vienu minusu mažiau, nes palatos "bendrininkų" turėjome tik vieną - paauglę mergaitę, gulėjusią tik pora dienų. Girdėjau, kaip gretimose palatose verkė mažyliai ir net kūdikiai...

Visą parą nemiegantis mamos budrumas. Vaiko liga parodė, kad savyje mamos turi kažkokį niekada neužmiegantį, nenuslopinamą jausmą stebėti, sekti, tikrinti savo vaiką. Vienas iš tų pavyzdžių, kai vaikui aukštą temperatūrą vaistai "numušo" iki tiek, kad kelis kartus ją pamatavusi su skirtingais termometrais, 4.00 val. ryte skriste nuskridau pas sesutę, su besidaužančia širdimi ir prašymu apžiūrėti vaiką, kuriam temperatūra - 34,5 laipsnio. Sesutė nuramino, kad taip būna po stiprių karščiavimų ir tai nėra pavojinga. Kitas atvejis - pastebėjau, jog vaikui reikia iš rankytės ištraukti kateterį, nes rankytė rausta ir tinsta. Mama juk pažįsta kiekvieną savo vaiko kūno lopinėlį...

   Didingiausias jausmas, kai esi ligoninėje - suvokimas, jog turi artimus, mylimus žmonės, kurie tave lanko ir rūpinasi. Kaip matote, net ir sergant, niūrių spalvų paletėje galima surasti nemažai šviesos ir privalumų.

Ar esate gulėję kartu su savo mažyliu ligoninėje? Kokia Jūsų patirtis šiuo klausimu?