Apie lėles

Šiandien apie lėles. Manau, kad nepaskutinį kartą rašau šia tema. Pirmiausia apie lėlių teatrą. Prisipažinsiu, vaikystėje kiek bijojau lėlių spektaklių. Pats pirmas, kurį mačiau, buvo "Spragtukas". Žinau, kad buvau labai maža, tikriausiai, iki kokių 3 metų. Tokio amžiaus, iš kurio atsiveja tik pavieniai, nelabai aikšūs prisiminimai. Bet tas spektaklis buvo labai aiškus. Su labai aiškiomis, didelėmis žiurkėmis, šviečiančiomis raudonomis akimis. Bijojau ir verkiau. Labai gerai pamenu, kad daug vaikų verkė, o tėvai juos nešė lauk iš salės. Nei Spragtuko, nei princesės, tik tos raudonos žiurkių akys pasiliko galvoje.

Vėlesni lėlių spektakliai didelio įspūdžio apskritai nepaliko. Vis galvojau, kad gal tos žiurkės mane užblokavo, kol būdama kokių 25-erių pamačiau Panevėžio lėlių vežimo teatro spektaklį, po poros metų dar ir dar vieną. Net turėjau galimybę dalyvauti šio teatro režisieriaus seminare, kur suvokiau, koks tai didžiulis darbas sukurti ir valdyti teatro lėlę. Juokinga taip sakyti, bet tik suaugusi pribrendau lėlių teatrui. Žvelgiu į jį visai kitaip. Ne tik kaip į literatūros kūrinio vizualizaciją, bet ir kaip į tam tikrą inžinerinį ir meninį stebuklą, aktoriaus ir jo lėlės dermę. Ir pričiumpu save į vežimo teatro sceną spoksančią labiau nei tie pirmokėliai, kuriems skirta pasaka...

O dabar apie kitas lėles. Visiškai paprastas, bet tuo pačiu ir stebuklingas. Manau, kiekviena mergaitė tai supras.

Man visiškai svetimas stereotipas, kad mergaitės būtinai turi žaisti su lėlėmis ir kirpėjų rinkiniais, o berniukai vairuoti tankus. Mano dukrytė pradėjo nuo džipo, tikrino, kaip sukasi tie jo ratai ir nusiima kitos nenusiimančios dalys. Tad dabar jis jau automobiliukų rojuje. Tada sekė konstruktoriai ir gyvūnėlių figūrėlės. Šiandien jau po truputį žvilgčioja į lėlių pusę. Visgi po penkių minučių vežiojimo, į vežimėlį vietoj leliuko būna įkeliama guminė antis. Bet po truputį atsiranda suvokimas, kad lėlė – tai mažytė žmogaus kopija.

Kalbant apie stereotipus, tai viena mano močiutė apturėjo gėdą prieš drauges. Na, juk mažam miestely prieš 30 metų taisyklės kas su kuo žaidžia buvo gan tvirtos, ypač močiučių akimis žiūrint. Nepaisant to, iš poros tuo metu universalinėje parduotuvėje buvusių žaislų, aš norėjau tik ryškiai oranžinio pienovežio. Ne lėlės, ne lygintuvėlio, ir tikrai ne didelės žaislinės viryklės su sukinėjamais degikliukais. Tik to automobiliuko. Kompromisą priėjome tik tada, kai sutikau, kad namo jį nešiuosi ne išdidžiai rankose, bet močiutės rankinėje ir išsiimsiu tik namuose.

Ir visgi lėlių turėjau nemažai ir įvairių. Ir žaidžiau su jomis labai ilgai, gal net iki kokios 8 klasės. Tik žaidimas keitėsi su metais.

Iš pirmųjų lėlių prisimenu tokią beveik tuometinio mano ūgio garbanę su puošnia suknele. Vardu ji buvo Julija. Dar turėjau dvi lėles-berniukus. Vieną nupirko senelis. Tokį tamsiaplaukį, su ryškiu kostiumėliu ir strazdanota nosele. Šitą pavadinau Tomu. Visur jį nešiojausi nusitvėrusi už pakaušio plaukų. Kitas berniūkštis buvo nuogalius. Iš kur jis pas mane atsirado nežinau, bet vardą pamenu – Kiriukas. Kaip sumąstydavau lėlėms vardus net neįsivaizduoju, bet visus juos pamenu iki šiandien. Štai, pirmąją Barbės tipo lėlę tėvai nupirko Vilkaviškyje, kitame Lietuvos gale. Kol grįžome namo, jau buvau pakrikštijusi ją Elena. Gal vienos giminaitės garbei? Nors pastarajai iki Barbės toloka... Iš įdomesnių versijų dar buvo Regreta. Tokia drūtulė blondinė išverstom žaliom akim. Norėčiau žinoti, kas tada dėjosi mano 4-5 metų vaiko galvoje...