Apie gudruolius vaikus + neišmanus patarimas

Penkias dienas fiksuoju Huberto tobulėjimą dėliojant  figūrėles į joms skirtas angas. Iki šiol padaryti tai nėra lengva. Hubertėlis po kelių sėkmingų jo amžiui pataikymų ir kelių sėkmingų nepasisekimų meta visus žaisliukus nuo lovos.  Kaip vijurkas padaro kažką panašaus į Chako Noriso judesiukus, sužybsi akys lyg panašiai darytų mano foto aparatas „po ranka“ fiksuojantis ir naktinius Huberto stebuklus. Vienu metu pasigirsta šnypštimas, klegesys, nuostaba, šypsnis, lengva isterija.

Kambaryje be foto aparato (kuris paskutiniu metu visada po ranka), kaip supratote dar buvo Hubertas. Netoliese ir tėtis su mama, brolis. Kas dar buvo ant sofos „po ranka“  ir kam priklauso tie išsprūdę garsai ar jausmai?

Klegėjo, netgi švytėjo Hubertas.

Nusistebėjo mama: „Niekas juk nemokino...“

Tėtis šyptelėjo: „Gudruolis mano vaikas“

Klausiama isterija ištiko brolį: „Nu broli, ką tu padarei?“

Be garso šnypšti  palieptas ėmėsi televizorius.

Hubertas lengvu rankytės judesiu su pasimėgavimu ne šiaip sau netyčia nuspaudė raudoną mygtuką, jis tai padarė ypač sąmoningai: sučiupo, apsuko, pasuko, ištiesė ranką, spustelėjo. Veiksmo aprašymas turėtų tiksliai atkartoti beveik kiekvieno įprastą, kasdieninį pultelio „maigymo“ momentą, su ištiestą ranka ir tokiu ištiesiu-atitraukiu ypač būdingu judesiu ieškant geriausios programos.

Prisiminkime, dėl ko taip nusistebėjo mama. Juk jo niekas taip nemokė, nerodė, neakcentavo, neatkreipė dėmesio. Mažasis didysis STEBĖTOJAS.

Ką naujo išmoko Hubertėlis?

Ai nieko, vartosi ir toliau ant kilimėlio. Žaisliukus išlaiko. Ai kaip šypsojosi taip šypsosi. Ne ne naujų skiemenų dar nėra. Ai vis ropoja, nebando eiti. Na žodžiu tas pats, kas vakar. ANAIPTOL. Šiandien jis ir vėl viską STEBĖJO ir MOKĖSI. Vieną dieną opą - lengvu judesiu - perjungs televizoriaus programą. Priėjęs prie stacionaraus kompiuterio iš karto ims mikliai belsti į klaviatūrą, priartėjęs prie planšetės jos nevartys ir nespaudys, o atkišęs vieną pirštuką brauks per ekraną. Jis tai jau ir padaro tik pasitaikius progai.

Nežinau ar Hubertas tai daro labiau lengvai, ar labiau džiaugsmingai?

Ne ne... išsigandusi atlekia mama. Planšetės negalima, telefonas, Hubertėli, yra mamos, ir kompiuteris palauks manęs, kol tu užmigsi...

Hubertas dar nė metukų neturi, o yra prisilietęs prie išmanių dalykų. Aš iš tos  kartos, kuri paauglystėje stebėjosi draugių kalėdinių dovanų prašymais – norėčiau mobilaus telefono. O kas tau skambins?:) Norėjosi juoktis. Tą juoką prisimenu kaip šiandien, niekas net nesvajojo, kad visa ta išmani erdvė taip greitai visus įsuks ir iš tiesų namuose neliks laidinio telefono. Mažyliams vis dar kuriami žaisliniai telefonai su rageliais. Ar nekuriami? Na.. mes tokių turime. Pamenu, pati vaidinau ir apsimečiau, kad kažkas skambina, keliu ragelį, kalbuosi. Hubertas supranta, kad tai telefonas, bet nesu tikra ar būtų supratęs, jei nebūčiau to mokiusi.

Mokinti, kaip naudotis planšete nereikėjo ir tuomet trimečio Marko.  Vieną dieną tokiam daiktui atsiradus namuose, jis pabandė ir intuityviai sugebėjo išsirinkti žaidimą iš parduotuvės ir jį pažaisti.

Tokiais vaikų gabumais nesu tikra ar reikia stebėtis, ar džiaugtis. Esu tikra, kad iki mokyklos tikrai specialiai nemokysiu  naudotis technologijų galimybėmis, nenorėčiau, kad darželinuko ar ikidarželinuko talentas būtų susigaudymas kompiuterio programose, kompiuterinių žaidimų rekordai ar panašiai.  Visas šiuolaikines technologijas vaikų žaidimams prilyginčiau žaisliniams šautuvėliams ir kitiems žaisliniams ginklams. Mūsų namuose yra ir šiuolaikinių prietaisų , ir kardų. Stengiuosi, kad vaikai suprastų realų ir pasakišką gyvenimą, kad augtų protingais, gebančiais išlikti tikrame pasaulyje, ir išlaisvinti fantaziją kuriant bei žaidžiant.

Vyresnėliui ribojimų ( nors ir mažiukui) nėra, visi protingi ir mažiau protingi daiktai ranka pasiekiami, džiaugiuosi, kad jis nemoka piktnaudžiauti jais. Jam patinka ir Gustavo enciklopedija ir  vėžliukai ninzės, jam patinka žaisti su lėlėmis ir tapti policininku. Jam patinka pažaisti su telefonu ir skaityti knygų paveiksliukus. Jam patinka  pažaisti su telefonu, bet žaidimą jis nedvejodamas iškeičia tėčiui pasiūlius eiti pasivaikščioti į mišką.

Mažylis Hubertas puikiai žino TV pultelio galimybes, jį vilioja šviečiantis ir skambantis telefonas, bet jis lygiai taip pat „nušvinta“ priartėjus prie mano akinių, pasitaikius progai taikosi juos pagriebti, o pagriebęs labai jau panašiai švyti. Mano akiniai, beje, visai neišmanūs...

Kaip laviruoti? Aš jau supratau, kad geriausiai vaikai mokosi stebėdami. Ko gero reikia būti tėvams, kurie patys geba laviruoti. Ko gero reikia būti tėvams, kad jie stebėdami mane ir tėtį matytų mus ne tik maigančius mygtukus, braukančius pirštus per ekraną, bet ir skaitančius, besikalbančius, einančius pasivaikščioti ir žaidžiančius.

Vaikai prie kompiuterio mane mato dažnai, mato kaip jį naudoju savo darbui. Mūsų kompiuteryje nėra žaidimų ar filmukų. Visai „kitoks“ kompiuteris pas dieduką ir močiutę. Čia Markas žino, kad  dieduko kompiuteris „geresnis“ ir galima susitarti kiek filmukų galės pažiūrėti. Dažniausiai tai būna du. Gal, kad pirmas toks išmoktas skaičius? Pats pasiūlo du, o ne dešimt. O gal įdomu pas dieduką ne tik filmukus visą dieną pražiūrėti? Dieduko kompiuteryje rodomi filmukai ne bet kokie: apie stebuklingą lazdelę, burtus galvoje, ar mokančią dalintis mešką.

Hubertėlis dar nė karto nežiūrėjo jokio filmuko, palauksiu kol užsimanys palaikyti broliui kompaniją, o kol kas atrandame kitokių pirmų kartų. Specialiai pasiūlyti net mintyse neturiu aš. Laimei, taip pat galvoja ir „geresnį“ kompiuterį turintis diedukas.

Kas iš tiesų padeda nurimti? Neišmanus patarimas.

Gimus Hubertukui jį aplankė dviejų vaikučių mama Eglė. Hubertukas tada įprastai tykiai ir jaukiai snaudė.  Besimėgaujanti motinyste mama  tiesiog davė stebuklingą patarimą ateičiai. Užsirašiau ją savo antrakartės mamos užrašinėje ir laikiau įvairių patarimų saugykloje savo galvoje. Viršutiniame stalčiukyje, kad patogu būtų „ištraukti“...  Ir kai mažylis  keliaudamas mašina, laiku neužmigo, apėmė visai netyki isterija. Aš vairavau, o tėtis demonstravo visą savo visą antrakartę tėvišką patirtį. Be rezultatų... Sustojome, daviau atsigerti pienuko, panešiojau ir vėl tęsiau kelionę. O mažylis, rodės, vis labiau įsiaudrina... ir tada prisiminiau stalčiuką – saugyklą, ir raudona lempute miksintį TĄ vertingą patarimą. Pradedu labai labai tyliai dainuoti. Dainuoti aš nemoku. Kaip ir dainų tekstų... tad niūniuoju apie tolstančias matomas karves ir žydinčių rapsų laukus. Hubertėlio  verkimas pasidarė su mažomis pauzėmis, kurios ilgėjo. Visa paslaptis, kad mažyliai pradėję verkti,  vėliau dažnai neprisimena dėl ko verkia, bet jiems sustoti yra labai sunku. Paprastai tai vadiname įsiverkimu. Tokioje chaotiškoje situacijoje neretai imame vaikutį stipriau supti, garsiai klausti, nu kas tau mažylį?, žodžiu, visaip bandyti mažylį „perrėkti“. O iš tiesų reikia būti dvigubai tylesniu už  verksniuką, kad mažylis suklustų, nurimtų bandydamas išgirsti ir taip nusiramintų. O nurimus susidomima besikeičiančiais vaizdai, ateina ir saldus sapnas.

Kai prabėgus pusmečiui ta pati mama Eglė manęs paklausė ar nebijau su vaikučiu išsiruošti į ilgesnę kelionę, ką daryčiau jei pradėtų verkti, aš nedvejodama atsakiau – tyliai tyliai kalbėčiau. Ramiai ir su šypsena. Tai užkrečiama... Ir tai buvo geriausias patarimas mamos mamai.