Apie dovanas, madas ir baimes

Smagiausias Jonytės (2,3 m.) žaidimas šiuo metu yra nešti mamai dovanų. Kiekvienas žaisliukas yra skirtas man, o kai paklausiu, ar jai jo nereikia, tai sako, kad ne, nes tai dovana mamai. Nors kai kuriuos atiduodama rankytė truputį sudreba. Tada pasiteirauju, ko ji pati norėtų?

– Jonei nieko nereikia, – atsako kiek pagalvojusi.

– Gal dviračio? – bando sufleruoti tėtis.

– Nereikia, turim! – dar patikslina, kad vieną lauke, o kitą kambary.

– Tai gal batų?

– Turim.

– Lėlytės?

–Turim. Nereikia Jonei dovanų.

Su vyru susižvalgom ir palaimingai atsidūstam, nes turbūt abu prisimenam savo pokalbį, jog kada nors ateis tas metas, kai padauža norės visų kokio nors ne visai aiškaus filmuko herojų. Prisipažįstu, kad truputį bijau šito etapo, o tada pagalvoju, kaip jį išgyveno mūsų tėvai.

Gal ne taip ir blogai, nes prekybos centrų ir jų siūlomų akcijų „pirk daug – gauk niekutį vaikui“ dar nebuvo, tad bėgti su paniškai trypiančiu vaiku iš parduotuvės nereikėjo. O ir šiaip poreikis kažką rinkti atsirado tik mokykloje. Gal todėl, kad šis periodas beveik sutapo su Lietuvos nepriklausomybės pradžia ir įdomesnių daiktų atsiradimu.

Pirmiausiai – kramtomos gumos popierėliai. Tiek kartų peržiūrėti, surūšiuoti pagal numerius, išsimainyti už kitus tokius pačius jau nutrintais kampeliais. Ir tada bac!!! Naujas mados klyksmas – prie kramtomosios gumos atsirado lipdukai: su vėžliukais nindzėmis, mašinų modeliais, barbėmis, muzikos žvaigždėmis. Tiesa, nepamenu, kad būčiau valgiusi daug gumos, bet lipdukų iš kažkur gaudavau.

Vyresnieji vaikai tuomet jau rinko muzikos kasetes ir „žvaigždžių“ plakatus. Kai mes pasiekėme jų amžių, tokios kolekcijos neberūpėjo, nes atsirado mobilieji telefonai ir visus „sugadino“. Tiesa, dar buvo Trolių Mumių ir Smurfų filmukų era, bet vargu, ar šie personažai buvo „nugulę“ ant visų marškinėlių, kuprinių bei kitų daiktų.

Vartau elektroninės parduotuvės vaikiškų drabužių katalogą. Man nepatinka tas vienaragis. Visur. Ypač ant žėrinčiais žvyneliais papuoštų batukų. Prieš keletą metų kaimynų anūkas sutiko rengtis rūbais tik su šunyčiais patruliais. Nieko prieš juos neturiu, bet išgąsdino tai, kad penkiamečiui net paprastos puskojinės neįtiko. Sėdžiu ir mąstau, kaip elgtis, kad po poros metų neįkliūčiau į tokias pačias pinkles ir netektų supirkti analogiškos kolekcijos. Na, gal dar būtų pusė bėdos, jei dukra įsimylėtų kokį mielą personažą, o ne tas lėles su žaliomis galvomis ir aštuonkojo čiuptuvais vietoj kojų...

– Jonyte, norėtum aštuonkojo?

– Turim! – sušunka. Netrukus gaunu lėkštelėje patiektą smėlio formelę su kaštonų garnyru. Gal ji ir toliau domėsis kulinarija, o keisti vienaragiai liks už interesų zonos ribų?..