Man augant knygų skaitymo savo artimoje aplinkoje nepamenu. Neskaitė nei tėvai, nei seneliai. Atsimenu tik du skaitančius žmones, tai buvo kaimynės mama, ji turėjo didžiulę knygų lentyną ir pusseserės mama, mano teta, su kuria dabar net turim susikūrusios “Knygų klubą” ir įdomiais žodžiais, knygose rastais, dalinamės. Kai pradėjo atsirasti visokios “Saulėlydžio” sagos, tai visos kartu jas ir skaitėm.
Ir nors tų knygų šalia nebuvo, aš vistiek įstojau į tokią specialybę, kurioje tiesiogiai reikėjo daug skaityti ir rašyti. Ką tuom noriu pasakyti? Kad jeigu kažkokie dalykai tau patinka, tai jie vistiek ateis į tavo gyvenimą matysi tu tą pavyzdį ar ne.
Šiandien savo dienų be knygų neįsivaizduoju, perku jas savo namų bibliotekai, kaupiu, dedu. Perku ir skaitau jas ir savo vaikam. Vien nuo žvilgsnio į knygų lentyną man viduje šilčiau pasidaro, o ką jau kalbėti apie jausmą tas knygas perskaičius.
Aišku, visai kitoks laikmetis, pačią knygą rasti ir nusipirkti daug lengviau. Jeigu tavo mieste nebus knygyno, tai į namus atveš, tik turėk noro. O ir tų knygų visokių pilna, nuo pat kūdikystės pritaikytų. Tokių, kur reikia liesti, jausti, ištraukti, įdėti…
Vieną kartą mama per radiją išgirdo šnekat knygų skaitymo vaikams tema ir paskui manęs klausė:
- Kaip tu galvoji, nuo kada jau vaikai pradeda suprasti, kad čia yra knyga, kad reikia ją skaityti? Atsakiau pusantrų, lyginau su darbu darželyje, tada vaikai jau tikrai gebėdavo susikaupti man skaitant.
- Ne. Nuo pusmečio, - atsakė mama.
Ir nors dabar galvoju ar tikrai neklystu, ar tiksliai pamenu tą jos atsakymą, bandžiau “pagooglinti”, ir taip staigiai nerandu, bet turbūt, kad taip. Agota jau dabar puikiai koncentruoja dėmesį, domisi piešiniais puslapiuose, pradėjus zirsti kitą lapą perverčiu ir vėl ramu, o jai šiuo metu penki mėnesiai.
Kai Adomas buvo dar visai leliukas, pažįstamos padovanota knygutė “Meškis Zujus” buvo tieeeek mėgstama, net iki drebulio, dar ir dabar ją varto su dideliu noru.
Dar viena knyga, kurioje ten 1000 ir vienas dalykas nupieštas, ir jis tuos dalykus tyrinėdavo nuo leliukiško amžiaus, rodydavo mėnulį, lėktuvą, pianiną… Nors knyga pritaikyta vaikams nuo 2 metų, bet ir dviejų mėnesių leliukas, besimokantis gulėjimą ant pilvo rastų ten ką pažiūrėti. Laikui bėgant pirkom knygas didesniems.
Adomas niekada, na iki dabar, nemėgo klausytis balsu skaitomų istorijų. Vėliau darželyje pradėjus prieš pietų miegą auklėtojoms pasakas sekti, pradėjo prašyti tą patį daryti ir namuose. “Pasek man, mama, pasaką apie…” Apie ką, paklausdavau? “Apie… “ ir užsisvajoja. Apie traukinius, apie katiną, apie mašiną, apie viską…
Kai prasidėjo būtent pasakų skaitymo laikas, nusprendėm, kad eisim knygų į biblioteką imti. Šiaip vaikams knygas perkam, dedam į lentyną, Adomas kiekvieną vakarą nueina ir pats išsirenka, ką skaitys, bet vaikų knygos, priešingai nei suaugusiųjų - išaugamos. Leliukiškų knygų būdamas trejų jau nebeskaitysi, o kadangi vaikai auga labai greitai, nusprendėm, kad dabar pats laikas keliautį į biblioteką ir ne dėl pinigų sutaupymo, o kad suprastų, kas ta biblioteka, kaip ten viskas vyksta, mokėtų parsineštas knygas dar labiau tausoti. Per vasarą kelis kartus suspėjom tokią gražią tradiciją pradėti: į kirpyklą kirptis, autobusu į miestą, į kepyklėlę kakavos ir į biblioteką knygų imti. Dabar Adomas tokiu sakiniu ir klausia manęs, kada važiuosim knygų imti?
Savo galuose bibliotekų dar neaplankėm, pradėjom iškart nuo didžiausios - Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos, vaikų skyriaus. Aš nemoku apsakyti jausmo, užplūdusio ten atėjus! Adomas aišku, daug daugiau laiko praleido žaidimus žaidžiant, kas yra tikrai normalu, bet užtat dėl to bibliotekoje ilgai ir išbuvom. Čia su mašina važiuoja, puzlę dėlioja, čia jau knygą į ranką pasiėmęs varto.
- Mama, šitą galėsim neštis? -susirūpinęs klausia.
O veiklos visiems! Rimtai. Aš visus kartus nusipirkau kavos iš šalia esančios kepyklėlės ir ramiai atsisėdusi ant fotelio (toookio gražumo fotelio) išgėriau. Ant to paties fotelio ir Agotą pamaitinau. Vėliau ji ant minkšto kilimo ilgiausiai išbuvo. Jos amžiui knygučių, tų visokių čežančių, blizgančių irgi pilna. Pusmetinukams, metinukams yra lentyna su lavinamaisiais žaislais. Patogiam aukšty sudėtos muzikinės knygos, o naujienos pačiam prieky, knygos ukrainiečių kalba irgi. Šalia wc, vystymo stalas (super deficitinis dalykas visur), naktipuodis didesniems. Viskas šalia. Ai, yra ir patogus privažiavimas su vežimu iš vidinės pastato pusės, jei durys uždarytos - tereikia paspausti mygtuką ir įsileis. Žodžiu erdvė ir veikla pritaikyta visokio amžiaus vaikams ir net paaugliams. Lego stalas, stalo žaidimai. Kompiuteriai.
Ir pagirdama Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos vaikų skyrių, ne tik kviečiu jus ten apsilankyti, bet primenu ir taip žinomus dalykus, kad nebūtina vaikui knygos į rankas paduoti, norint, kad jis užaugęs skaitytų, nes gal vistiek neskaitys. Ir atvirkščiai - jei nuo mažumės nedavėt, tai dar nereiškia, kad neskaitys ūgtelėjęs. Bet juk skaityti yra taaip nuostabu! O apie naudą vaikams skaitant, apie emocingesnę kalbą ir greitesnę raidą, apie ryšio kūrimą su vaiku. Apie prisiminimus ir jaukius vakarus jau išvis nekalbu. Kuria puse bepažiūrėsi - vien tik pliusai.
Pirkite savas ir skaitykite, ar eikite ir imkite iš bibliotekų. Mėgstančiam knygas dovanokite, o gal kaip tik padovanojus nemėgstančiam padarysite priešingai ir jis jas pamėgs?
Kai Adomas guldamas į lovą paklausia:
-Mama, o knygą skaitysim?
-Žinoma.
Pasiima ir ramiai pradeda:
-Kartą gyveno…
O tada jau prasideda kūryba! Kai šita akimirka nutinka, žinau, kad viską darau tinkamai.
Taigi skaitykite ir "...tatai skaitydami permanykite..." Gal kada Simonaitytėj susitiksim, o gal ir kokioj kitoj bibliotekoj. Skaitantį iš šiltų akių pažinsi. Pasisveikinsim.
Puikų vaikų ryšį su knygomis kuriate!? Manau, tai - puiki investicija į savo vaikus!