Žaliais daigais sudygusioje pievoje ilsisi laimingas žmogus. Juokiasi, nes pirštų galiukus kutena tuzinas Dievo karvyčių. Raudonų uogyčių juodi taškeliai keliauja gėlėta besišypsančios mamos suknele. Saulės atspindys nugula geltonų batelių noselėse - sparnelius suvirpina melsvas drugys.
Gelėta pievų knyga dar neperskaityta, nors likęs lapų skaičius akivaizdžiai mažesnis dešinėje pusėje. Intriga pinasi su atomazga. Uostai, kvepi dulksną, lietaus lašą, rodos, užuodi gvazdikus. Ryškius geltonus. Skanauji šąlantį obuolį ir vis junti boružėlių trepsėjimus. Verda gyvenimas. Pievoje. Rudens vasaros knygos puslapiuose. Stebuklingame Paslapčių namelyje.
Suvirpinta ne akimirka, suvirpintas gyvenimas. Paliestas stebuklo, apkabintas tikėjimo ir gėrėjimosi. Netylanti tarpusavio kalba, pabaiga žadanti naują pradžią, nutylėtos istorijos, išgyventi gyvenimai, po mažu atskleidžiama paslaptis...
Suvirpinta ne akimirka, virpantis gyvenimas iš nežinojimo. Iš laukimo. Iš baimės. Iš nuojautų. Iš nusiteikimo. Iš zujančių boružių pievos. Iš įkvepiančio, geltonais narcizais kvepiančio laukimo.
Priimi į širdį ir amžinai ten palieki.
Pajunti ir nepamiršti.
Užmezgi ryšį – tai amžinai tampa tavo dalimi.
Pievoje ilsisi laiminga mama. O jos gėlėta suknele bėgioja tuzinas Dievo karvyčių... Kutena – juokiasi – mėgaujasi – žydi – kalbasi – jaučia – LAUKIA.
Krisliukas
kodelcia
pypse
gintarerei